fbpx

Mano Velsas

Kirill Kobrin

Pirmąją cigaretę už Rusijos ribų surūkiau Hitrou mieste, autobusų stotyje, antrąją – pirmoje gana ilgo laukimo stotelėje (Bristolis? Niuportas? Nepamenu), trečiąją – jau Svonsyje, mane pasitikusio profesoriaus Griffithso automobilyje. Kad vėliau prie šios temos negrįžčiau: cigaretės buvo „angliškos“, „Sovereign“; dar Žemutiniame Naugarde nusipirkau porą blokų, tikėdamasis pratempti kiek ilgesnę nei mėnesio kelionę po salą. Apsiskaičiavau, tad paskutinėmis dienomis – jau Londone – teko pakloti nemenką sumą už tikras angliškas „Benson & Hedges“, nors buvo ir „Silk Cut“ – pabandymui porą tokių susišaudžiau iš filosofo Piatigorskio, bet jos pasirodė per silpnos. Kalbant apie „Sovereign“, jų „angliškumas“ buvo posovietiniai išsidirbinėjimai – „suverenų“ neradau nė viename Velso kunigaikštystės kioske, krautuvėlėje ar prekybos centre, lygiai kaip ir Londone. Kažkuriuo momentu net turėjau įžūlumo išsitraukti iš kišenės pakelį ir paklausti vieno tabako pardavėjo, maždaug, atsakyk, ar turi tokių. Jis neigiamai papurtė galvą, bet, norėdamas įsitikinti, įniko į didžiulį tomą, kuriame surašytos visos Jungtinės Karalystės cigarečių markės; tai buvo 1994-ieji, interneto užuomazgos, tad viskas – popieriniuose žinynuose. Peržiūrėjo – ne. Neegzistuoja. Ko gero, be reikalo neegzistavo – tame pačiame Svonsyje Davidas Robinsonas, škotas iki plaukų galiukų, prikepęs prie velsiečių vidur­amžių studijų ir dėl to atsidūręs dūmuose paskendusiame – tada dar tik pradėta užsukinėti nikotino kranelius – Velso universiteto vietinio koledžo Istorijos fakulteto kabinete, pasivaišinęs manuoju „suverenu“ labai jį pagyrė. Stiprus, bet kvapnus. Per 27 metus visa tai tapo seniena – aš pats seniai mečiau rūkyti, cigaretės Britanijoje dabar parduodamos identiškuose pilkai žaliuose karsteliuose, kurie dar ir droviai slepiami už durelių specialiose dėžėse virš kasų. TSRS panašiai būdavo slepiami prezervatyvai vaistinėse.

Taigi pirmą kartą iš gimtinės išvykau į Didžiosios Britanijos salą ir beveik tiesiai į Velsą, kur praleidau mėnesį, iš esmės nulėmusį tiek mano gyvenimą (kuris mažai domina pašalinius), tiek mano sampratą šalies, esančios į vakarus nuo Češyro, Herefordšyro ir Šropšyro, į šiaurę nuo Kornvalio ir tiesiu taikymu priešais Airiją. Galbūt tai, ką apie ją suprantu bei galvoju, gali pasirodyti visai įdomu, o gal ir pravartu – juk apie Velsą mažai žinoma net Jungtinėje Karalystėje, kurios dalimi jis yra nuo 1283 metų. Šių eilučių autorius porą dešimtmečių paskyrė – deja, gana tingiems ir nelabai nuosekliems – kai kurių Velso istorijos ir gyvenimo aspektų tyrinėjimams, tad gali būti, jog turi, ką šia tema pasakyti. Be to, būtent dėl ​​1988 m. įsiplieskusio keisto noro tyrinėti Velso vidur­amžius po šešerių metų atsidūriau krašte, kuriame XII a. buvo išgalvotas karalius Artūras bei kurį XIX a. pradžioje piešė Turneris. O prieš dar 120 metų Velso gelmėse kalnakasiai kasė anglį visiems salos židiniams, todėl šioms žemėms taip pat tenka dalinė atsakomybė už garsiuosius Londono rūkus, kurių priežastys, kaip žinome, buvo išimtinai pramoninės, antropogeninės. Kai tik Londonas ir kiti šalies miestai perėjo prie vandens boilerių ir panašių šildymo būdų, garsusis Edgaro Allano Poe ir Arthuro Conano Doyle’io apdainuotas rūkas, dar vadinamas pea soup, išsisklaidė. Velso kasyklos buvo uždarytos, kalnakasių vaikai tapo chroniškais bedarbiais, o Kardifo krovinių uoste, iš kurio kažkada baržomis buvo eksportuojami vietiniai angliukai, triumfuoja regeneracija ir stovi paminklas didžiajam velsiečiui, bene antram pagal garsumą po karaliaus Artūro – poetui Dylanui Thomui. 1994 m. šį paminklą ten ir mačiau – sėdi poetas linksmas ir atsipūtęs, tikriausiai jau įkalęs. Vargšas mirė nuo alkoholizmo tolimame Niujorke. Poetas jis buvo geras, Robertas Allenas Zimmermanas savo sceniniam pseudonimui panaudojo jo vardą – tapo Bobu Dylanu.

Taigi Velsas. Iš Britų akademijos staiga gavau dosnią stipendiją dirbti Velso archyvuose bei bibliotekose, ir apskritai, kad užmegzčiau ryšius su vietos istorikais, tad išvykau į lig tol tik vaizduotėje regėtus kraštus. Su anuomet dar visai šlubavusia savo anglų kalba basčiausi iš Svonsio į Kardifą ir atgal (su trumpais, bet vaisingais apsilankymais Bridžende, Karfilyje, Raudonojoje pilyje (Castell Coch) ir dar kažkur, nepamenu), tada nusidanginau į šiaurės vakarus, į Aberistvitą (iš kur vis nukakdavau į Strata Floridą ir Mačynletą), vėliau – į šiaurę iki Bangoro, kuris pats savaime nėra labai įdomus, bet netoliese buvo pasakiškasis Kernarvonas ir Anglesio sala. Po 35 dienų pro traukinio, vežusio mane į Londoną, langą mačiau bauginančias Konvio pilies sienas, o po trijų valandų – pilką Eustono stoties peroną ir Blumsberio pensioną, bet apie tai – kada nors vėliau. Tai epinė kelionė žmogui, niekada anksčiau neperžengusiam šalies, kurioje įsigudrino gimti, sienų. Tačiau mano mintys ten, Velse, buvo ilgą laiką iki jos – štai kodėl nei Cromwellio puritonų susprogdintos Kerfilio pilies bokštas, nei vieniša cistersų abatijos arka Strata Floridoje, ten, kur didysis Dafyddas ap Gwilymas klajojo po apylinkes ir rašė eilėraščius, nei konstantinopoliškų užmojų Kernarvono sienos, visai netinkamos tolimiausiame salos kampelyje, nei daug kitų dalykų man nebuvo naujiena. Taip, internetas Žemutiniame Naugarde dar tik žengė pirmuosius žingsnius, bet visa tai jau buvau matęs begalės knygų, kurias teko studijuoti rašant disertaciją apie vidur­amžių Velso politinę istoriją, iliustracijose, o svarbiausia – aš tas knygas skaičiau, ir jos suteikė gausaus peno vaizduotei. Beje, realybė, kaip retai nutinka, pasirodė stipresnė už vaizduotę: prie vizualumo prisidėjo kiti dalykai, pirmiausia – švelnus drėgnas šios šalies oras, šalies, kuri, pažvelgus į žemėlapį, dviem pusiasaliais apgaubia Airijos jūrą, žinoma, atiduodama duoklę Bristolio įlankai, skalaujančiai jos pietines žemes – kaip tik tas, kur buvo kasamos anglys, kur jos buvo kraunamos į baržas, kur kalvomis vaikščiojo dar jaunas, dar nerūpestingas ir dar nenusigėręs Dylanas Thomas.

2022-01-26
Tags: