fbpx

MANKŠTINTIS, MOKYTIS, MYLĖTI

Julius Keleras

Kelios mintys apie senatvę

Senatvė a priori yra elegiška, bet neatmestina, kad tuo pat metu gali išlikti elegantiška. Gali, bet, žinoma, neprivalo. Ypač intelektualų senat­vė dažnusyk virsta niurzglia jų nepripažinimo bei kitaniekos dogma, visiems – gyviems ir mirusiems – imperatyviai transliuojama kiekviena miela proga. Ar pasitaiko malonių išimčių? Taip, pasitaiko. Prisimenu Joną Meką, iki 90-ies – ir netgi po – besidaužiusį po berlynų ir paryžių arthousinius kino teatrus su savo filmų retro­spektyvomis ir mėgstamo Pinot Grigio (neminint kitų vynų) buteliais, išdėliotais priešais garsųjį biržietį per jo parodų atidarymus Niujorke, su siaubu visa tai stebint vyresniems vietiniams lituanams. Matau įkvepiančią visą gyvenimą sportavusio Valdo Adamkaus laikyseną, žavėjausi santūriu Irenos Veisaitės atvirumu ir kultūra, neužmiršau intriguojančių, stoiškų tapybos mohikano Augustino Savicko pasakojimų per Lietuvos televiziją ciklo, dažnai prisimenu ir orų, bet niekad nepasikėlusį poetą Kazį Bradūną, su kuriuo tiek metų bendrauta, prisimenu aibę ligų turėjusius savo senelius, nepaisant to gyvenusius taurų, rūpesčio kitiems pripildytą gyvenimą. O kur dar didysis Hermanas Perelšteinas, sukūręs savo chorinę imperiją, kiti mokytojai – kad ir Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje solfedį dėstęs Jurgis Gaižauskas („Parašiau muziką Vytauto Mačernio eilėms, tai kodėl negalėčiau ir tavo?“). Daug jų – jaunam rodėsi, amžinai senyvų, o iš tikro atkakliai, ergo, jaunatviškai, kūrusių prasmę ir sau, ir kitiems.

Rankraščiai nedega, vadinasi, jie nesensta. Akmuo skyla, dūlėja, bet smiltys niekur neišnyksta – vadinasi, jis amžinas. Nesensta kamėjos, erosai su tanatais bei nesuskaitomais jų fanatais, ikonos, prekiniai traukiniai, turgavietės, vaikų šūksniai, debesys, Sokratas su visais prieš jį gyvenusiais filosofais, upės su ežerais, slaptųjų tarnybų agentūros, gamtos reiškiniai: liūtys, sniegai, žvaigždės. Saulėlydžiai su saulėtekiais irgi – jie tobulai vienodai nuobodūs visuose pasaulio atvirukuose, net ir iš Palangos ar iš Arizonos (nors jau senokai to netikrinau). Neelegantiškai sensta namai, ypač tie, pastatyti šlovinguoju soviet­mečiu, kai pigus ir skanus buvo gazuotas, tasai su gelsvai žalsvoku sirupu, vanduo, o parduotuvių lentynos – pilkos ir išbadėjusios, tačiau visgi kai kas, paikos jaunystės šėlo apimtas, tuo metu su trim rubliais kišenėje gebėdavo nutranzuoti iki Ulan Udės ir grįžti, neprašydamas išmaldos ir neužsiimdamas jokiais darbais, su jau daugiau rublių, nei kada nors buvo turėjęs. Namai, tie senstantys, pajuodusiais balkonais ir sienom, primena maro laikus, jei, žinoma, kas nors, be istorikų, juos dar atmena. Atminti reiškia nesenti. Atmintis, net necituojant Emilio Ciorano ar Henri Bergsono, yra puikiausia distrofiškos, kalkėjančios vaizduotės reanimacija, nenaudojant jokios pridėtinės medicininės ar psichoterapinės technikos. Atmintis moka svajoti – apie tai kalba kiekvienos kartos menas.

2022-06-21
Tags: