PROTESTAI, MAIŠTAS IR MADA

XXI a. pradžia – tai laikotarpis, išsiskiriantis tokiu protestų skaičiumi, kokio pasaulis nematė nuo aštuntojo XX a. dešimtmečio. Pasitelkus skaitmeninę sklaidą, miniai suburti užtenka mažiau nei valandos, o politinės intervencijos gali pasireikšti ne tik spaudos pranešimų, bet ir efektyvių vaizdo įrašų, memų ar greitų pačiulbėjimų „Twitteryje“ forma. Tokie pasauliniu mastu nuskambėję judėjimai kaip #MeToo ar Black Lives Matter, rodos, eskalavo daug metų ignoruotas bėdas, socialinius pūlinius, plėsdami visuomenės suvokimą ir savotiškai bandydami perrašyti istoriją. Tarkime, Bristolyje, Ang­lijoje, daugiau nei 100 metų stovėjusį filantropui, bet taip pat ir vergų prekiautojui Edwardui Colstonui skirtą paminklą protestuotojai nuvertė nuo postamento ir įmetė į upę, o jo vieton pastatė Black Lives Matter aktyvistę Jenę Reid vaizduojančią skulptūrą. Šis įvykis sukėlė didelių atgarsių, paskatindamas gyventojus iš naujo persvarstyti savo šalies istoriją. Po teisybei, viskas padaryta be oficialaus leidimo, tad miesto valdžia naująjį kūrinį nukėlė tepraėjus 25 valandoms, tačiau pažadėjo saugoti, kol patys piliečiai nuspręs, kokį istorinį monumentą norėtų turėti savo mieste.

Minėtasis pavyzdys rodo vieną svarbiausių aktyvizmo kaip socialinio pokyčio siekio pasitelkiant protestą aspektų – meno kaip protesto išraiškos įsikišimą. Meno aktyvizmas, prasidėjęs XX a. septintajame dešimtmetyje, laikui bėgant keitėsi, įgaudamas vis naujų pavidalų, tačiau savo aktualumo neprarado iki šių dienų. Jis apima ne tik individualius ar kolektyvinius sprendimus, bet ir skirtingas ekspresijos formas, iš kurių bene mažiausiai ištyrinėta yra mada.

Ne paslaptis, kad mada – tai meno ir dizaino hibridas, išaugęs iš kultūrinio reiškinio dar prieš Versalio atsiradimą ir paremtas priešingybėmis. Joje susitinka įtraukimas ir atskirtis, laisvė ir mėgdžiojimas, natūraliai susiformavę ir dirbtinai sukurti dalykai, ir visa tai diktuoja ne kas kitas, o iš anksto numatytos mados tendencijos. Minėtoji opozicija sudaro jos kaip socialinės patirties pagrindą, kuomet įspraudžiant į tam tikrus rėmus formuojamas mados vartotojo vaidmuo visuomenėje. Pastaruosius 50 metų, nuo „Chanel“ mados namų įsitvirtinimo iki šių dienų „Balenciagos“ prekių ženklo kūrybinės linijos, mada atspindėjo hierarchinį susiskaidymą, tačiau šiandien, pasitelkiant ją kaip žaidimą, kuriamos naujos (skirtingai, nei daug kas būtų linkę galvoti) reikšmės. Mada tampa eksperimentu ne tik su savo kūnu, bet ir su savąja tapatybe, o kai tokie eksperimentai peržengia vieno individo raiškos ribas, gali gimti socialinis judėjimas. Nors pažymėtina, kad tai dažniausiai įvyksta spontaniškai, veikiant intuityviai, tačiau sykiu – kolektyviai. Kaip vieną iš garsiausių tokių judėjimų pavyzdžių galima pateikti pankų subkultūrą; nors ji aktyviai gyvavo vos kelerius metus, ilgam įsirašė į istoriją kaip pasipriešinimas, kurio pagrindiniai įrankiai buvo mada ir muzika.

Na, o pokalbius, diskusijas bei straipsnius apie madą ir pankų subkultūrą sunku įsivaizduoti be pankų motina vadinamos dizainerės Vivienne’os Westwood, kuri 2022 m. gruodžio 29 d., sulaukusi 81-erių, iškeliavo pankauti amžinybėn. Apskritai, pastaraisiais metais mados pasaulis neteko daugybės legendų, nuo japonų mados korifėjaus Issey’aus Miyake’ės iki įžymiojo jaunojo dizainerio Virgilo Abloh, kurių dėka šiandien industrija atrodo būtent taip. Vieni atrado naujus siluetus, kiti – spalvų derinius bei inovatyvius kūrybos metodus, tačiau bandant apibūdinti V. Westwood vienos detalės neužtenka. Kaipgi gyveno, mąstė ir veikė kūrėja, neturėjusi dizainerės išsilavinimo ar finansinio užnugario, tačiau suformavusi vieną įspūdingiausių mados judėjimų ir įkvėpusi šimtus, jei ne tūkstančius savo gerbėjų bei kolegų?

ASMENYBĖ, KURIOJE TILPO TIEK DAUG

Per 81-erius savo gyvenimo metus V. Westwood 3 kartus ištekėjo, Jungtinėje Karalystėje atidarė 5 parduotuves, 2 kartus gavo Britų Metų dizainerės apdovanojimą, karalienės Elžbietos buvo tituluota dama, steigė aktyvistines iniciatyvas ir amžiams pakeitė tai, kaip suvokiame britišką madą.

Pasak pirmosios jos biografijos autorės žurnalistės Jane’ės Mulvagh, kalbinusios kūrėjos kolegas bei artimuosius, Vivienne’a negarsėjo kaip leng­vo charakterio asmenybė. Dirbant drauge, dizainerė galėjo būti grubi ir savanaudiška, kartu reikalaudama absoliutaus lojalumo. Net parduotuvėje, klientams renkantis, ką nusipirkti iš jos kūrybos, kartais prikibdavo ir neatlyždavo tol, kol šie nepaaiškindavo savo motyvų, kodėl nori įsigyti vieną ar kitą daiktą. André Leonas Talley’is, žurnalo „Vanity Fair“ mados redaktorius, yra išdavęs, kad „dauguma redaktorių taip jos bijojo, jog pasirinkdavo geriau tiesiog su ja nebendrauti“. O kur dar biografai, žurnalistai ir filmų kūrėjai, kurie, pateikę galutinį produktą, su V. Westwood galiausiai susipykdavo, nes ši jausdavosi neteisingai suprasta žiniasklaidos. Nepaisant to, dauguma džiaugėsi turėję progą iš arti pamatyti, kaip dirba ir gyvena legenda – ji rodė kelią, o kiti sekė iš paskos.

Gimusi Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu, Vivienne’a buvo auginama kaip bet kuri kita tuo metu Anglijos provincijoje gyvenusi mergaitė – vyriausia iš vaikų, ji rūpinosi jaunėliais, padėdavo buityje, sekmadieniais lankydavo bažnyčią. Neatitikdama to meto grožio standartų, Vivienne’a nesijautė blogai, atvirkščiai – visuomet sakydavo, jog vieną dieną taps tikra gražuole, o lig tol dėmesį bandydavo patraukti drabužių deriniais. Dėl finansinių sunkumų anksti įskiepytas įprotis daiktus persiūti, taisyti bei saugoti taip ir liko jos kūrybos pagrindas, net po daugelio metų pasiekus finansinį stabilumą.

Remdamasi įvairiomis gyvenimo patirtimis, nuo to, kaip buvo auklėta, iki to, kaip pati ugdė kitus dirbdama mokytoja, ilgainiui kūrėja įprato į kiekvieną savo sumanytą drabužį ar objektą įsiūti prasmingą žinutę, skirtą tiems, kurie norėjo atsiskleisti, arba tiems, kas turėjo įsižeisti. Viena didžiausių Vivienne’os stiprybių buvo ta, kad kaupdama technines žinias bei dizaino patirtį ji niekada neprarado gebėjimo žvelgti į pasaulį vaiko akimis. Dizainerę įkvėpdavo skirtingų kultūrų vizualai, istoriniai kontekstai, šiuolaikiniai simboliai, visa, kas supo jos kasdienybę ir ką ji norėjo provokuoti. Tarp V. Westwood inspiracijų galima aptikti Davido Bowie’io narcisizmą, Trečiojo Reicho simbolikos, Oliverio Tvisto įvaizdį ar net Karlo Marxo aforizmų, menininkę domino ir ispanų anarchistai bei Europos dadaistai. Visa tai, vienaip ar kitaip, nuguldavo jos drabužių dizainuose.