Lukas Devita projekto „avidja/devita“ koncerte Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, 2018 m. Rūtos Chlomauskaitės nuotrauka
Kalbino Alfredas Kukaitis

Lukas Devita. Tarp muzikos virpesių ir kosmoso vibracijų

Lukas Devita žinomas kaip savitos muzikos kūrėjas bei atlikėjas, roko muzikos istorikas, radijo laidų vedėjas. O štai Lukas Vangelis – poetas, prozininkas (beje, kitados jo tekstas „13 17 40“ publikuotas „Nemune“). Nors autorius teigia nesąs fantastikos mėgėjas, bet jo apsakymas „Iki ir po sapno“ pelnė „Dorado“ fantastų klubo apdovanojimą, nugulė rinkinyje „Geriausia lietuviškoji fantastika 1997“. Lyg to būtų maža, šis žmogus taip pat yra publicistas, rašęs apie Andy’į Warholą, Williamą Burroughsą, lietuviškąjį pankroką, pogrindines radijo stotis…

Įdomu, kad abu Lukus sieja ne tik „kosminės pažiūros“ (apie tai – kiek vėliau). Tiesiog minėtieji vardai – skirtingi vieno asmens pseudonimai. Tad jo pase įrašyti kitas vardas ir kita pavardė, beje, labai gražūs, skambūs – Vytautas Vilimas. Tačiau kodėl šiam kūrėjui prireikė net kelių slapyvardžių?

Pseudonimų gausa Baliui Sruogai dar neprilygsti, bet pavardė Vangelis nevalingai asocijuojasi su garsiuoju elektroninės muzikos kūrėju…

Priežasčių tokiam sprendimui buvo ne viena, pavyzdžiui, mudu su tėčiu bendravardžiai, tad neišvengta painiavos, o kaip Vangelis pasirašiau tik pirmąsias publikacijas, taip pat ir tąją „Nemune“. Beje, už paskatinimą redakcijai esu dėkingas iki šiol. O kai pradėjau savarankišką muzikinę veiklą, be abejo, pamaniau kaip tik taip – tai būtų kvailoka asociacija su garsiuoju muzikos kūrėju. Ir apie 2000-uosius kažkaip išniro Devita – kaip tik Raimundo Eimonto organizuotam koncertui Kaune. Vėliau sužinojau, kad pasaulyje yra ir toks vardas, ir pavardė, tiek vyriškas, tiek moteriškas. Kartą per feisbuką man parašė italų šeima, tirianti savo giminės genealoginį medį. Atsakiau, kad tai tik slapyvardis, bet vis vien buvau įtrauktas į gausų forumą, tad kartais pamatau ir kaip auga jų vaikai Devitos. Sukontaktuodavo moksleiviai iš Indonezijos, Filipinų, gal kad jiems pasirodydavau „savas“ žmogus. Galop atradau, kad Šri Lankoje, pasakiško grožio apylinkėse, yra miestelis būtent tokiu pavadinimu.

Žmogaus prigimčiai būdingas siekis suvokti, noras klasifikuoti, sieti, įvardyti, konkretaus asmens kūryboje ieškoti ištakų ir įtakų. Nors viešosiose erdvėse Tavo muzikai lipdomos įvairiausios etiketės (psych folk, ambient / space, krautrock, folktronika), vis dėlto susivokiu, kad aiškaus bendro stilistinio vardiklio nerandu. Šiuo atveju net ir kiek miglotas terminas „erdvinis-atmosferinis garsynas“ ne itin pravartus. Kai dainuoji pritardamas vien akustine gitara, muzikiniu požiūriu tai skamba kaip palyginti konvencionalios kompozicijos („Real Matter“, „Exploring U“, „Story Goes Round“ ir kt.). Beje, kai kuriose jų (tarkim, „Styled By Gods“ ar „Atlantis Blue“) girdžiu net ir Johno Lennono vokalinių intonacijų, reminiscencijų. Tačiau čia pat ir instrumentiniai elektroninės muzikos kūriniai, o 2008 m. albumui „Space Duty“ būdingos kosminės erdvės, NASA skrydžių centro užfiksuoti Saulės sistemos kūnų skleidžiami triukšmai. Kaip visa tai derini?

Galbūt šie bandymai, ankstyvesni įrašai dar kiek neišbaigti, gal iš to ir kyla minėtoji stilių įvairovė bei neapibrėžtumas. Manau, ir pats tik vėliau sąmoningai įvardinau sau, kad tokia muzikinė kūryba buvo siekis akustinį skambesį – dainą, atliekamą pritariant gitara – susieti su elektronika ir akustinės gitaros garso preparavimu. Vis dėlto įsisavinti folką man buvo sunkoka – kadangi pernelyg didelę įtaką darė roko muzika, kaskart viskas išeidavo panašiau į akustinį psichodelinį roką. Ir, žinoma, rinkausi anglų kalbą, nes lietuviškai save išreikšti atrodė sudėtingiau.

Oi, baisoka ir numanyti, kiek klaidų, „nepataikymų“ liko „Space Duty“ albume, man grojant klavišiniu instrumentu. Bet dėl NASA užfiksuotų planetų vibracijų, paverstų garsais – daug ramiau, nes tai buvo gatavi įrašai, kuriais ši organizacija gal apie 2000-uosius metus pasidalino ir leido juos laisvai naudoti. Anuomet tai atrodė tikra sensacija. Planetų skambesiai tiesiog viliojo imtis juos derinti ir preparuoti, įpinti kur kompozicijoje.

Iki 1998-ųjų buvai vienos pirmųjų Lietuvoje (o gal – vienintelės?) psichodelinio roko grupės „Dinda Polimantika“ narys. Kaip šią patirtį vertini dabar?

O taip, nors jos veikla, galima sakyti, baigėsi kiek anksčiau – ilgą laiką kolektyvas gyvavo jau fragmentiškai. „Dinda Polimantika“ kaip psichodelinio roko grupė buvo pristatyta net laikraštyje, 1986 metų straipsnyje apie Vilniaus roko klubo atidarymo koncertą, dar iki man prie jos prisijungiant, bet neteigčiau, kad ji pirmoji ar vienintelė anais laikais galėjo taip vadintis. Metas buvo palankus, ūmai ėmėme groti studentų šventėse (kai aš dar nieko nemokėjau), o toje pačioje scenoje galėjo pasirodyti ir Petras Vyšniauskas, „Hilda Blues Band“, SSG ar „Dustas-Nuodai“. Toji patirtis man viską pranoksta – tai buvo tikra dovana, esminė mano muzikos mokykla (boso gitara, gitara, mušamieji), dėka gabaus gitaristo Tauro Teiberio, kuris atsiskleidė kaip geras, ypač supratingas mokytojas. Tik dėl to vėliau jau galėjau kažką rimtesnio bandyti komponuoti pats.

Žymos: