NUOVARGIS, 2018. Drobė, akrilas, 140 x 180. Lino Jusionio nuotrauka
Kalbino Vita Opolskytė

LINAS JUSIONIS: BUVAU IR TEBESU ŠIEK TIEK NUOŠALYJE

Išvarginti daiktų, vaizdų, spalvų, o gal net ir dažų, dailininkai neretai pasuka švaresnio, minimalistiškesnio ir preciziškesnio – tai yra abstraktesnio – meno link. Mano pašnekovas, dar studijų metu atradęs savitą plastinę kalbą abstraktaus meno ribose, ją lig šiol nuosekliai tebevysto.

Abstrakcionistams priskiriamas tapytojas Linas Jusionis, augęs žinomų menininkų šeimoje (tėvas Vidmantas, senelis Stasys ir dėdė Algimantas Jusioniai – tapytojai, pastarojo dukra Rūta Jusionytė – Paryžiuje gyvenanti tapytoja ir skulptorė, senelė Aldona Ličkutė-Jusionienė – keramikė), pats dailininko kelią pasirinko ne iškart. 2005 m. pradėjęs mokytis filosofijos Vilniaus universitete, netrukus Linas nutraukė studijas ir humanitarinį profilį išmainė į meno – 2007-aisiais ėmėsi studijuoti Vilniaus dailės akademijoje (VDA). 2010-uosius metus praktikavęsis Štutgarto dailės akademijoje, sugrįžo į Lietuvą mokslus tęsti VDA ir 2011-aisiais tapo diplomuotu monumentaliosios tapybos studijų absolventu. Panašu, jog kūrėjo debiutas Lietuvos meno scenoje buvo sėkmingas – neilgai trukus jis įvertintas antrąja vieta „Jaunojo tapytojo prizo“ konkurse (2011). Nuo tada Linas yra aktyvus grupinių bei personalinių parodų dalyvis – 2021-aisiais dailininkui atstovaujančioje galerijoje „Vartai“ buvo atidaryta jau dešimtoji jo autorinė paroda „Siesta“. Pasisekimo Linas sulaukia ir meno rinkoje: šio autoriaus kūriniai – MO muziejaus, „Lewben Art Foundation“, „BTA Art“ ir privačių kolekcijų Lietuvoje bei užsienyje dalis.

Atsisakęs tradicinės, gilias šaknis turinčios bei prestižine laikomos jau net XV a. naudotos aliejinės tapybos ir ją išmainęs į tik XX a. pradžioje pasirodžiusį akrilą, pieštuką pakeitęs lipnia juosta, ranką Linas mankštino ne vedinas jausmų ar impulsų, o tiesia it liniuotės linija tepdamas šaltus, bejausmius, kone mechaniškus spalvinius plotus. Žengdamas toliau nuo dažų varvėjimo, teptuko mostų bei lietuviško kolorito link raiškos, kurios statusas, cituojant knygos „Abstrakcija XX a. 7–9 dešimtmečių Lietuvos tapyboje“ autorę Irmą Leščinskaitę, ilgą laiką „buvo oficialiai nepripažintas, tačiau iš dalies toleruojamas“, šis menininkas siūlo kiek kitokią pasaulio matymo bei jo konstravimo kalbą. Tačiau nors Linas nuo ekspresyvaus figūratyvizmo ir nutolęs žymiai labiau nei, pavyzdžiui, lietuvių tapybos klasikas Kostas Dereškevičius, jo darbai ne tokie abstraktūs kaip, sakykime, Rūtos Katiliūtės mėlynija. Pasak dailėtyrininkės Monikos Krikštopaitytės, „tolygiom, nuosaikiom spalvom nutepti glotnūs jo drobių paviršiai vizualiai yra labai priartėję prie geometrinės abstrakcijos, tačiau po kelių sekundžių apsirikimo, žiūrovas gali atpažinti, jog vaizdas yra konkretus, paimtas iš realybės, tik apžiūrimas iš labai arti arba mažai informacijos teikiančiu kampu“. Nors L. Jusionio paveiksluose ir nevaizduojamas pagrindinis objektas ar figūrinis personažas, kūrėjo žvilgsnis ne atitrauktas nuo pačios realybės, o tarsi pasislinkęs nuo pagrindinio veiksmo, nukreiptas į antrą planą. Įsižiūrėjus akyliau drobėse išryškėja realaus pasaulio užuominos, paveikslai ima kalbėti ir pasakoja įdomias, paslaptingas, kai kuriais atvejais – net kraupias istorijas.

Dar 2012 m., kai galerija „Vartai“ organizuodavo jaunųjų menininkų ketvirtadienio peržiūras, pirmąkart pamačiusi Tavo darbus pagalvojau, kad jie išsiskiria unikaliu stiliumi, autentišku braižu, originalia plastika. Nors praėjo nemažai laiko, išlaikei gana stabilią kūrybinę liniją, Tavąsias drobes sunku supainioti su kitų kolegų. Papasakok, kaip atkeliavai iki tokios raiškos? Nesitiki, jog studijuodamas natiurmortus tapei taip pat švariai ir preciziškai…

Savitą stilistiką atradau išties anksti. Per laiką ji keitėsi, tačiau ne taip, kad taptų nebeatpažįstama – radikalaus koncepcijos pergalvojimo nebuvo. Tiesiog vis atsirasdavo naujų elementų, o kiti darėsi mažiau svarbūs arba visai išnyko.

Atidžiau pasižiūrėjus, mano kaip dailininko formavimasis vyko gana ilgai. Visą gyvenimą stebėjau tėvo kūrybą, kuri neabejotinai padarė didelę įtaką. Taigi, glotni, preciziška tapysena man niekada neatrodė egzotiška. Tėvų dėka dar paauglystėje turėjau galimybę aplankyti nemažai Europos muziejų, tuo pačiu laiku pirmą kartą išvydau ir Venecijos bienalę. Atsimenu, kokį didelį įspūdį man paliko ten Peggy’ės Guggenheim kolekcijoje pamatyti Barnetto Newmano kūriniai. Tiesiog pritrenkė vos kelių griežtų siaurų linijų milžiniškose drobėse vizualinis efektas. Tame tvyrojo ryžtingumas ir paprastumas. Anuomet buvau susižavėjęs ir kai kuriais tapytojų Maxo Ernsto bei René Magritte’o darbais. Nors tada dar netapiau, jie mano galvoje išliko. Baigdamas mokyklą daug domėjausi filosofija, literatūra, kinu. Tai ir buvo mano pirmieji bandymai studijuoti bei atrasti save. Kaip jau ne kartą esu sakęs – prie tapybos atėjau per kitas kultūrines patirtis. Jokia mokykla ar kita institucija tam didelės reikšmės neturėjo.

Pirmaisiais studijų metais atradau Eberhardo Havekosto paveikslus, dairiausi ir į kitus Leipcigo mokyklos atstovus. Žinoma, būtina paminėti tapytoją Davidą Hockney’į, kurio įtaka mano kūrybos pradžioje tikrai buvo juntama. Ne mažesnį poveikį darė ir fotografija – prie to, kaip tapau, prisidėjo fotomenininkas Lewisas Baltzas ir Amerikos fotografų judėjimo „New Topographics“ peizažiniai darbai. Jie be galo preciziški kompoziciškai, dažnai minimalistiški, kartais kone formaliai geometriški. Šiuose atvaizduose tarsi be emocijų fiksuojami priemiesčiai, industrinės erdvės arba visiškai nereikšminga architektūra. Mano nuomone, „New Topographics“ meistrų nuotraukose ne tik atsiveria topografinis peizažas, bet ir galima pajusti antropologišką žvilgsnį. Taigi, iš dalies tada, tokiame kontekste, mano kūryboje atsirado balansavimas tarp geometrinės ab­strakcijos ir peizažo. Menininkai Thomas Demandas bei Helmutas Newtonas tam formalumui suteikė daugiau scenografiškumo, užuominų į siužetą. Galiausiai, kaip jau esu ne kartą sakęs, mano mąstymą apie tapybą veikė montažo teorija. Žinoma, daug domėjausi ir šiuolaikiniu menu. Sekiau viską, kas vyko aplink, ir tai buvo tikrai ne vien tapyba. Gal net daugiau instaliacija, skulptūra bei neokonceptualizmas, tuo metu išgyvenęs tikrą pakilimą. Tačiau pats likau prie tapybos, o visas šitas patirčių kratinys suformavo dabartinį mano braižą.

Žinoma, natiurmortus ir modelius studijų metais tapiau kaip ir visi, bet tai skyrėsi nuo to, ką dariau savarankiškai. Tapydamas iš natūros buvau kur kas ekspresyvesnis ir grubesnis. Atsimenu vieną man patikusį etiudą, kuriame pozuotojas sėdėjo ant palangės baltoje auditorijoje, o aš pasirinkau žiūrėti į jį iš šono taip, kad lango niša visiškai paslėptų patį langą fone ir užstotų dalį vyro figūros. Išėjo švarus, beveik tuščio interjero darbas su iš kampo išlindusiu, ekspresyviai, šiek tiek beikoniškai nutapytu pozuotojo kūnu. Tačiau šis matymas neatsiejamas nuo to, ką asmeniškai dariau savo studijoje.