Lina Simutytė – jaunosios kartos rašytoja, spaudoje publikavusi tiek savo poezijos, tiek prozos darbų. Pripažinimą pelnė išleidusi debiutinę apsakymų knygą „Miesto šventė“ (Kauko laiptai, 2020), labai palankiai įvertintą literatūros kritikų bei kolegų, apdovanotą Jurgos Ivanauskaitės premija. Lina gana greitai buvo priimta į bendraamžių ir vyresnių rašytojų gretas, kurios jai, gyvenusiai provincijoje, atrodė kažkuo ypatingos, net uždaros, nes toji atranka vyksta sostinėje, kur, „savaime suprantama“, dauguma yra „pateptieji“. Nors kūrėja dažnokai šneka apie baimes (šį žodį daugybę sykių pakartojo savo kalboje po premijos paskyrimo), iš tiesų labai drąsiai pravėrė slaptąsias šiuolaikinio jauno žmogaus gyvenimo, minčių dureles, nepabijojo kalbininkų ir autentiškai, su visais netaisyklingumais bei slengu papasakojo, kokių dalykų gausu realioje, o ne literatūrinėje buityje bei kasdienybėje.

Mano senelis gimė ir užaugo Židikuose. Niekada ten nebuvau, tik žinau, kad dalyvavo Šatrijos Raganos laidotuvėse. Močiutei, kuri kilusi nuo Marijampolės krašto, Kaune lietuvių kalbą dėstė Salomėja Nėris. Tie dalykai mane veikė. Pati gimei Vilniuje, augai Druskininkuose, vėliau – Mažeikiuose, o mokeisi Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijoje. Kokie vaikystės, jaunystės dalykai buvo svarbūs Tau? Vietos? Vardai? Mokytojai?

Galvodama apie ankstesnius gyvenimo tarpsnius, prisimenu neseniai perskaitytos Tove’ės Ditlevsen knygos „Kopenhagos trilogija“ sakinius: „Vaikystė ilga ir siaura it karstas, pats iš jos neišlipsi“ bei „Jaunystė laikina, trapi, nepastovi. Ją reikia tiesiog išgyventi, jokios kitos prasmės ji neturi“. Skamba dramatiškai, tačiau juose randu nemažai tiesos. Ir vis dėlto, nepaisant tam tikrų praeities atsiminimų, kuriuos norėjosi išstumti iš atminties įvairiomis formomis (dažnai rinkdavausi įvykius užrašyti, susintetinti ir tokiu būdu pakeisti), šiandien už klampius gėdos ar nusivylimo jausmus stipresnis dėkingumas.

Mano tėtis – žemaitis iš Mažeikių, mama – druskininkietė dzūkė, todėl natūraliai susiklosčiusios aplinkybės vaikystės ir jaunystės dienas buvo padalijusios tarp dviejų polių. Nors nuolatinių kelionių maršrutas Mažeikiai–Druskininkai su stabtelėjimais tviskančiose degalinėse anuomet atrodė smagus, šiandien suprantu, jog žinojimas, kad mano mylima močiutė, dzūkė Anastazija, gyvena taip toli, nuo mažų dienų kėlė ilgesį bei melancholiją. Močiutė dirbo pradinių klasių mokytoja, mokė melstis, skaityti ir žaisti kortomis, vedė Ratnyčios bažnyčioje barstyti gėles per atlaidus, sekė pasakas, net rodė laidotuvių albumus, taip supažindindama su giminaičiais, kurių sutikusi nebuvau. Mirus jos sūnui, o paskui – ir vyrui, mūsų seneliui, močiutė ilgus metus gedėjo; aš tik po kurio laiko supratau, kad iš svetainės sklisdavęs vaitojimas iš tiesų buvo šiandien beveik išnykusios dzūkiškos raudos.

Tiek depresyvi močiutės asmenybė (su kuria norėjau tapatintis), tiek kontrastas tarp net žiemą žalių Druskininkų miškų ir pilko, nuobodaus Mažeikių cemento prasiskverbė į mano vidų ir išsikerojo jaunystėje. Paauglystėje prisijaukinusi gotišką tamsą, rengiausi juodais drabužiais, klausiau metalo muzikos, pradėjau gilintis į kafkiškus siužetus, skaičiau Camus, o Škėmos „Balta drobulė“ ir Sartre’o „Šleikštulys“ virto mano biblijomis. Šiandien norėčiau pasikalbėti su ta paaugle Lina, priminti jai, kiek daug šviesulių ją supo: mylimi tėvai – geraširdis statybų inžinierius Tomas ir jautrios prigimties lietuvių kalbos mokytoja Rūta, Mažeikių močiutės brolis dirigentas Robertas Varnas, padovanojęs pianiną „Rīga“, „atkasęs“ giminės medį iki pat Popiežiaus Jono Pauliaus II, po pamokų ne kartą palikusi fortepijono mokytoja Liudmila Denisenko, lietuvių kalbos mokytoja Alma Vaičiulienė, Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos direktorė Rima Širvinskienė. Tai žmonės, nuolat skatinę mano kūrybinę saviraišką, priėmę tokią, kokia buvau. Marijos Pečkauskaitės dvasia, atkartojanti rašytojos žodžius „Dulkių pasaulyje veikliai darbuotis šviesos pasauliui“, sklido po visą gyvenvietę. Gaila, kad tuo metu buvau per niūri šiuos dalykus suprasti. Gera tai suvokti bent šiandien, kol dar ne vėlu. O prisiminimas, kaip dėdė Robertas Varnas, prezidento Valdo Adamkaus apdovanotas ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“, aplankė mus Mažeikiuose ir užlipo į nušiurusią palėpę, kurioje gyveno priklausomybės suėstas menininkas, tėčio brolis Grigas, iki šiol neleidžia suabejoti – žmogiškumas matuojamas ne ordinais ar premijomis, o meile, nuoširdžiu rūpesčiu bei atjauta šalia esantiems.

Mano galva, nei ta maža mergytė, nei paauglė Lina niekur nedingo, nes Tavo trumpuosiuose prozos kūriniuose nuolat prasimuša bendras vardiklis – šeima. Žinoma, ji labai visokia, įvairiais kampais ir keisčiausių patirčių, bet puikiai mums atpažįstama. Nebuvo noro studijuoti psichologiją ir tapti šios srities specialiste?

Taiklūs pastebėjimai – tiek dėl šeimos vardiklio mano tekstuose, tiek dėl polinkio gilintis į psichologiją. Deja, baigusi mokyklą tokių studijų rinktis negalėjau dėl privalomo matematikos, kurios dėsnių niekada nesuvokiau, egzamino. Apie mokamą mokslą taip pat nesinorėjo galvoti. Vis dėlto, nusprendusi studijuoti kino dramaturgiją, greit supratau, kad kiekvienam geram scenarijui reikalingas psichologijos išmanymas – ne veltui dramaturgai bei režisieriai kurdami filmus konsultuojasi su šios srities specialistais. Neabejoju, kad psichologijos žinios praverstų ir kiekvienam rašančiajam – juk personažų elgesio modeliai, motyvai neatsiejami nuo vidinių problemų, jų suvokimo ar net atvirkščiai – neigimo.

Kalbant apie šeimą kaip kertinę mano kūrybos šerdį, galiu pridurti, kad man tai atrodo absoliučiai natūralu. Juk visuomenė prasideda būtent nuo šeimos. Šeimyniniai santykiai primena daug kartų sumažintą visuomenės modelį – ir nors galbūt klaidinga būtų teigti, kad kiek skirtingų šeimų, tiek skirtingų visuomenių, jūsų pastebėjimas, jog net ir keisčiausios šeimos patirtys virsta atpažįstamomis, yra savotiškas to įrodymas.

Grįžtant prie psichologijos temos, negaliu nepripažinti iki šiol svarstanti apie šios krypties studijas. Tikiuosi, kada nors turėsiu sąlygas to mokytis, o kol kas nuo 2018-ųjų vystau savo literatūrinį projektą „Blunkanti sofa“, kuriame nagrinėju šiuolaikiniams žmonėms aktualią nerimo tematiką, pasitelkdama Lietuvos jaunosios kartos menininkų asmenines patirtis. Organizuodama šio projekto renginius taip pat bendradarbiauju su Individualiosios psichologijos instituto įkūrėja, psichologe Rasa Bieliauskaite. Visa tai darydama tik dar labiau įsitikinu – net genialiausi grožinės literatūros, kino ar teatro kūriniai nė iš tolo neprilygsta tikroms žmonių istorijoms bei išgyvenimams.

Labiausiai man rūpintis klausimas – ką jaunieji rašytojai galvoja apie lietuvių literatūrą? Tik be jokių pagražinimų ir mandagumų ar politkorektiškumų. Gyvenate kitame, savųjų pasaulyje? Kas jums yra svarbu – senoji mokykla daro nors kiek įtakos? Kodėl šiais laikais apskritai šitaip veržiamasi tapti rašytoju?

Sekdama savo draugų įrašus socialiniuose tink­luose matau, kad lietuvių literatūra jiems svarbi. Mano bendraamžiai dalijasi Alfonso Nykos-Niliūno, Liūnės Sutemos, Gintaro Gutausko, Vytauto P. Bložės, Algimanto Mackaus, Nijolės Miliauskaitės, Birutės Pūkelevičiūtės, Juozo Žlabio-Žengės, Rimo Vėžio eilėraščiais ar jų ištraukomis. Taip pat Kęstučio Navako, Manto Gimžausko-Šamano, Aurio Radzevičiaus-Radziaus, Vytauto Pliuros, Gintaro Patacko, Gintaro Beresnevičiaus, Ričardo Gavelio, Antano Škėmos tekstų fragmentais, ankstyvąja Jurgos Ivanauskaitės kūryba. Jaunosios kartos poetė Birutė Grašytė-Black mūsų interviu atviravo kažkada vasarodama kaime sumaniusi kasdien išmokti po vieną Jono Strielkūno eilėraštį. Įsiminė apie 30 tiems atvejams, kai šalia nėra knygos. Žinoma, ne visi čia išvardinti rašytojai priklauso senajai mokyk­lai, tačiau rodo susidomėjimą lietuvių literatūra.

Svarbu paminėti ir faktą, kad tai, ką aptinku ant savo pažįstamų bendraamžių „sienų“ feisbuke, gali gerokai skirtis nuo įrašų, kuriuos naršydami toje pačioje platformoje randa kiti. Dabar daug kalbama apie socialinius „burbulus“, madinga sakyti „savo burbule to nepastebėjau“ ar atvirkščiai ir apskritai lyginti tų „burbulų“ transliuojamą turinį. Akivaizdu, dauguma diskusijų verda virtualioje erdvėje, ir aš ilgiuosi laikų, kuriuose galbūt net negyvenau, apie juos tik girdėjau: audringų vakarėlių, pokalbių iki ryto apie literatūrą „Suokalbio“ ar „Literatų“ kavinėse. Todėl sunku apibendrinti jūsų paminėtą gyvenimą „savųjų pasauly“, svarstau, ar toks apskritai egzistuoja. Vis dėlto turiu savo draugų ratą, kurį sudaro tiek rašytojai, tiek kitų sričių menininkai, tiek žmonės, su kultūra nesusiję. Tariu šiuos žodžius ir jaučiu, kad jie skamba absurdiškai – visi esame susiję su kultūra, patinka mums tai ar ne.

Tačiau šiek tiek absoliutinu, nes jūsų klausimas nukreiptas į jaunąją rašytojų kartą apskritai. Jei kalbėčiau vien apie save, neišvardinčiau bent pusės anksčiau paminėtų vardų. Lygiai taip absoliutinančius girdžiu tvirtinant, jog Lietuva – poetų, ne prozininkų kraštas. Sunku būtų tam nepritarti, nors galėčiau paminėti bent dešimt mūsų šalies prozininkų knygų, palikusių nemenką įspūdį, o tai man atrodo nemažai. Taip pat manau, kad svarbus lietuvių literatūros matomumas pasauliniame kontekste, ir čia prisideda įvairūs vadybiniai reikalai – kai kurie autoriai tai puikiai daro patys, kiti kratosi bet kokios reklamos. Neabejoju, tiek vieni, tiek kiti slapta tikisi, kad jų kūryba vieną dieną stebuklingai bus atrasta užsienio leidėjų ar literatūros agentų, o jų vardai – įrašyti pasaulio literatūros istorijon.

Kalbėdama apie veržimąsi tapti rašytoju, prisimenu LRT Radijo laidoje „Homo cultus. Iš balkono“ menotyrininkės Laimos Kreivytės šnekintos rašytojos Giedrės Kazlauskaitės išsakytą nuomonę, jog rašytojas yra žmogus, per savaitę parašantis apie šešis tūkstančius spaudos ženk­lų – nebūtinai vien grožinės literatūros, bet ir kultūros, knygų apžvalgų ar panašiai. Sekant minėtąja formule, jau vien šiame interviu išnaudojau panašų kiekį, tačiau ar tai galėtų apibrėžti mane kaip rašytoją? Būna savaičių, kai visai nerašau. Būna dienų, kai parašau daugiau. Rašytoja pasijaučiu sukūrusi pirmiausia mane pačią tenkinantį tekstą ar bent gerą pastraipą, o laiko intervalas ne toks svarbus. Tačiau yra daugybė jaunų žmonių, rašančių kasdien. Jie atakuoja leidyklas bei kultūrinės spaudos redaktorius, yra įsitikinę savo genialumu, bet jaučiasi tinkamai neįvertinti. Galbūt jie iki šiol romantizuoja rašymą kaip galimybę pratęsti savo egzistenciją po mirties? O gal taip siekia šlovės? Gal yra įsitikinę, kad išleista knyga suteikia solidumo, garantuoja svarbų statusą visuomenėje? Visų priežastys turbūt skirtingos, tačiau tikiu, jog literatūra yra vienas sudėtingiausių būdų išgarsėti. Tam labiau pasitarnautų realybės šou, nuogas kūnas, pikantiškos asmeninio gyvenimo istorijos, įvairios intrigos ar skandalai viešojoje erdvėje, emociniai sprogimai, bet ir jie tebūtų trumpučiai blykstelėjimai, o juk „rankraščiai nedega“.

Va va, romantizuoja… Regis, visi norėtų tapti nedegančių rankraščių autoriais. Beje, o kodėl pati neleidi poezijos? Ar yra kokie pasaulio matymo skirtumai (juk ir prozininkai viską fiksuoja pro verbalinius akinius), kuriuos jau pastebėjai bendraudama su posmų kūrėjais?

Mano rašinėjimai nuo poezijos ir prasidėjo. Skaičiau eilėraščius iš rinkinių, kuriuos rasdavau namų knygų lentynose. Kai vienu metu mama dirbo ne tik lietuvių kalbos mokytoja, bet ir mokyklos bibliotekininke, ten prisiskaičiusi eilėraščių, vėliau bandydavau juos kopijuoti. Prisimenu, tuo laikotarpiu ypač patiko Henrikas Radauskas ir Liūnė Sutema, taip pat kai kurios eilės iš Sauliaus Žuko sudarytos „Lietuvių meilės lyrikos“ antologijos. Konkretūs tekstai atmintyje neišliko, tačiau ryškiai regiu grafines Rimvydo Kepežinsko iliustracijas. Kopijuodavau ir jas, kurdama iliustracijas savo eilėraščiams arba dainų žodžiams. Iki šiol tikiu, jog poezijos rašymui reikalinga ypatingo skaidrumo ir susikaupimo būsena – tokią pasiekti man pavyksta retokai. Juolab kad ir tie ankstyvoje paauglystėje gimę eilėraščiai ilgainiui plėtėsi, įgijo prozos naratyvams būdingų savybių. Kartais eilėraščio užrašymas man prilygdavo sudėtingos matematinės lygties sprendimui – iki šiol žaviuosi poetų gebėjimu ištisus pasaulius sutalpinti keliose strofose. Dabar pastebiu, kad sukūrusi eilėraštį vėliau jį skaitau kaip juodraštį būsimam prozos tekstui ir adaptuoju. Kažkas iš mūsų šalies rašytojų teigė, jog prozininkai – tai neišsipildę poetai. Nežinau, ar šiai minčiai galiu pritarti visu šimtu procentų. Dažniau sakau priešingai, kad poezijos rašymas – kur kas paprastesnis ir mažiau kantrybės reikalaujantis darbas. Nereikia tiek laiko praleisti prie kompiuterio ekrano, nebūtina rašymo rutina. O gal tai tėra savotiška mano gynyba, kurią pasitelkiu diskusijose su vyru poetu Nerijumi Cibulsku. Poezijos kūrėjus anksčiau buvau linkusi mistifikuoti, tikėjau – jie išskirtinės, itin dvasingos asmenybės. Taip pat maniau, kad geriausią poeziją rašo paslaptingi, uždari, gyvenimiškų malonumų atsisakę vyrai. Poetų romantizavimas dabar atrodo labiausiai susijęs su jų nepažinojimu asmeniškai. Pabendrauji ir supranti, kad toks tavo mąstymas buvo vaikiškai naivus, net juokingas. Poezija poezijai nelygi, o genialių eilėraščių autoriai – toli gražu ne kažkokie ypatingi sutvėrimai, bet paprasti žmonės. Tuo labiau, ne vien savo mistiškuose pasauliuose skendintys atsiskyrėliai vyrai, kurių eilėraščius rašo pats Dievas, bet ir talentingos moterys.

Praeitais metais „Nemune“ publikuotame Tavo apsakyme „Kvartetas“ yra tokios eilutės: „Jis rėkė, kad neturiu proto, kol tylėjau, kartojo, kad neturiu proto, kol aš ir vėl apsiverkiau, kartojo, kad neturiu proto, kai mane tildė ir grasino viską atimti arba uždrausti.“ Ką Tau reiškia „turėti proto“? Kaip skirtingos kartos tą protą suvokia?

Apsakyme tėvas dukrai tai kartoja, nes ji atsisako paklusti – nenori už pamokas muzikos mokykloje praleidinėjusį brolį laikyti solfedžio egzamino. Aprašytoje situacijoje sąvoka „turėti proto“ yra ambivalentiška: tėčiui atrodo kvaila taip užsispirti, nes dukra jau išlaikė egzaminą už save (vadinasi, gali tai padaryti ir už sūnų), o šiai toks reikalavimas kelia įsiūtį, nes nėra teisingas jos atžvilgiu. Tiek grožinės literatūros, tiek gyvenimo kontekstuose dažnai susiduriame su daugybe neteisybės – vienos situacijos gali būti neteisingos ar net absurdiškos, vertinant objektyviai, o kitos – nepriimtinos asmeniškai mums. Man pačiai „turėti proto“ reiškia įvertinti savo pasirinkimų ar elgesio pasekmes, suprasti, ar tam tikri veiksmai prasmingi, ar tikrai verti mano pastangų bei rizikos. Galbūt tai galima vadinti savotišku atsargumu? Skirtingas kartas šitai iš esmės ir skiria – kol buvau jaunesnė, kračiausi to, kas vyresnės ar net dabartinės mano kartos atstovų būtų įvardinta kaip „proto turėjimas“. Gyventi pagal loginiu mąstymu grįstas taisykles man ir šiandien neretai atrodo gan nuobodu – juk taip išstumiamas polėkis, nuotykius žadantys impulsyvūs sprendimai, aistra gyvenimui apskritai. Kita vertus, pastebiu, kad vis dažniau pati stengiuosi vadovautis ne vien vidiniais impulsais, bet ir protu. Tada kurį laiką jaučiuosi protinga, dėkinga racionaliajai suaugusio žmogaus daliai savyje, tačiau netrukus ir vėl nekantrauju pasikliauti ūmia prigimtimi, trokštančia patirti kažką naujo, nors gerai žinau galinti nudegti.

Labai ačiū už tiesų atsakymą. Man atrodo, visi mes amžinai mėginame suprasti, kas yra aistra ir intuicija, protas ir logika, ramybė ir išmintis. Šiose išėjimo iš labirinto paieškose ypač svarbus baimės dėmuo. Esi apdovanota Jurgos Ivanauskaitės literatūrine premija – ji man asocijuojasi su drąsa.

Išgirdusi klausimą, iškart prisiminiau eilutes iš norvegų psichiatro Finno Skårderudo knygos „Nerimas. Klajonės po modernųjį Aš“. Anot jo, „Čia, žemėje, mes gyvename kelis gyvenimus. Nelengva. Psichologiškai aiškinant, gimę mes esame daugybė laisvų dalelių. Augti – rinkti tas daleles į krūvą, tikintis tapti vientisu žmogumi“. Akcentuočiau žodį „tikintis“, nes abejoju, ar vieno gyvenimo pakaktų galutinai suprasti ne tik save ar kitus, bet ir daugybę reiškinių, patiriamų emocijų, jų ryšių. Tačiau išėjimo iš labirinto paieškos man nesvetimos. Dvejoju, ar apskritai egzistuoja durys, kurias aptikus ir jas pravėrus paaiškėtų atsakymai. Net jei kažkas ir paaiškėtų – kas tada? Ar nepradėtume savęs klausinėti, kiek tuose rastuose atsakymuose tiesos, ar jų nesinorėtų paneigti ir panašiai? Kartais už atsakymą svarbesnis pats klausimas, o už išėjimą iš labirinto – klaidžiojimas bei jo architektūros tyrinėjimas. Šios temos buvo ir tebėra artimos ne tik Jurgos Ivanauskaitės kūrybai ar asmenybei apskritai, bet ir daugybei kitų žmonių – tiek kuriančių, tiek ne. Vis dėlto, ne kiekvienas ryžtasi apie tai kalbėti taip ekspresyviai ir toli gražu ne visi turi tiek drąsos žengti į pavojingiausius užkaborius, ieškodami atsakymų.

Kokie klausimai svarbiausi Tau kaip rašytojai?

Viena esminių tiek kūryboje, tiek kasdienybėje mane persekiojančių temų yra žmogaus pastanga kurti santykį su pasauliu, kuriame jis jaučiasi svetimas. Domina asmenybės, išgyvenančios pernelyg didelę tuštumą, būdamos vienos, bet santykiuose su kitais prarandančios savastį. Dažnai panašiai jaučiuosi ir pati – rašymas reikalauja vienatvės, atsiribojimo, todėl per porą pastarųjų metų pamėgau išvykas į kūrybines rezidencijas. Vis dėlto, svetur praleidusi vos keletą dienų, pradedu jausti minėtą tuštumą, kurią sunkiai užpildo net rašymas. Pasiilgstu žmonių, jų keliamo triukšmo – visko, nuo ko stengiuosi pasprukti. Man įdomios ribinės patirtys, sunkiai paaiškinami reiškiniai ir keisti sutapimai, iš pirmo žvilgsnio nelogiški poelgiai, kurie galiausiai vis tiek nuveda ten, kur reikia. Kitas svarbus klausimas susijęs su žmonių gebėjimu keistis – jų virsmais, vidiniais, plika akimi nematomais procesais. Nieko nuostabaus, kad tai atsispindi ir mano prozoje. Apie personažo kaitos dinamiką daug kartų girdėjau dar studijuodama kino dramaturgiją – dažnai būdavo sakoma, jog filmo herojus nuo realaus asmens pirmiausia skiriasi vidiniu konfliktu, vienaip ar kitaip verčiančiu jį nestovėti vietoje. Žinoma, ši formulė tinkamesnė popsiniam, o ne meniniam kinui. Tačiau ne kartą spėjau įsitikinti, kiek daug herojų mus supa kasdien. Vieni keičiasi, kiti – ne. Vieni tiki, jog save nuolatos reikia išstumti iš komforto zonos, kitiems atrodo, kad jos susikūrimas toli gražu ne visada saugiame pasaulyje ir yra didžiausias gyvenimo pasiekimas. Neabejoju, į daugybę klausimų atsakymų taip ir nerasiu net rašydama, tačiau žinau – jų neiškelti būtų apmaudu. Nes ir klausimai, ir istorijos – tiek išgalvotos, tiek paremtos tikrais nutikimais, tiek neatpažįstamai susintetintos ar sukeistintos – neperkeltos ant popieriaus gali paprasčiausiai pradingti.