Režisierius, aktorius, pedagogas ir dailininkas latvis Muodris Tenisonas (Modris Tenisons, 1945–2020) 1967–1972 m. dirbo Vilniaus bei Kauno teatruose. Jis – pantomimos Lietuvoje pradininkas, mūsų šalyje pastatęs penkis spektaklius, vertinamas kaip filosofinės, intelektualios pantomimos kūrėjas. Šiame tekste noriu supažindinti su mažai žinomais, tačiau itin svarbiais pirmaisiais M. Tenisono metais Vilniuje ir legendiniu spektakliu „Ecce Homo“, įprasminusiu pirmąjį jo suburtos pantomimos trupės veiklos etapą.

1966-ųjų vasarą sostinėje pasirodė dėmesį patraukiantis dvidešimt vienerių metų jaunuolis: tiesi laikysena, itin elegantiška apranga, aristokratiškos manieros. Dar jis pasižymėjo atvira natūra – lengvai mezgė pažintis ir per labai trumpą laiką susidraugavo su skulptoriumi Teodoru Kazimieru Valaičiu, džiazo muzikantais Olegu Molokojedovu, Vladimiru Tarasovu, Viačeslavu Ganelinu bei kitais bendrauti linkusiais sostinės menininkais. Tai buvo Muodris! Dailininkas. Mimas iš Rygos.

Tenisonas ne kartą viešai minėjo, kad į Vilnių jį atviliojo meilė lietuvaitei, tačiau neišsakyta, tik nujaučiama romantiška istorija vis likdavo paraštėse. Todėl 2017-aisiais, kai į sostinę atvykęs Muodris kelias dienas dalyvavo Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus renginiuose, skirtuose šalies pantomimos 50-mečiui bei mimo Giedriaus Mackevičiaus kūrybos įprasminimui, atsirado laiko išsamesniems pokalbiams. Pasinaudojau galimybe patikslinti Lietuvos pantomimai lemtingą latvio ir lietuvės istoriją.

Pašnekovas prisiminė, kaip 1962-aisiais Mas­kvoje, per sąjunginę atranką į Pasaulio jaunimo ir studentų festivalio Helsinkyje programą „Gyvasis žiedas“, sutiko labai gražią lietuvaitę – „Lietuvos“ ansamblio šokėją Audronę. Susidraugavo. Deja, bendravimą teko nutraukti, nes Muodrį pašaukė tarnauti į sovietų armiją. Bet jis Audronės nepamiršo, todėl atlikęs prievolę iškart atvažiavo į Vilnių. O čia sužinojo, kad jo draugę myli dar vienas menininkas. Tolesnė įvykių eiga apipinta legendomis. Viena jų pasakoja, kaip Muodris lipo pas mylimąją pro… ketvirto aukšto langą. „Tikrai! Muodris įlipo! – tikino kūrėjo bičiulė, dailininkė Marija Jukniūtė-Bžeskienė. – Jis kabarojosi senais lietvamzdžiais, aptrupėjusiais karnizais. Tai buvo labai pavojinga. O jo mylimoji vis tiek pasirinko rašytoją…“ Paklausiau Tenisono, ar tikrai taip buvo. Kiek pagalvojęs, atsakė: „Galėjau taip pasielgti. Kas nerizikuoja, tas negeria šampano!“

Vilniaus senbuviai, Muodrio draugai, dar ir šiandien nepamiršo, kaip tada, beveik prieš šešiasdešimt metų, sielvarto ir begalinio liūdesio apimtas šis visų sutiktų pažįstamų klausinėjo, ką gi jam, mylimosios pamirštam, daryti? Žurnalistas Ferdinandas Kauzonas atsimena tas skausmingas latviui dienas ir tai, jog vienas bičiulių pataręs nuveikti ką nors ypatingo, neįmanomo, – kad Audronė suprastų, ko netekusi… Gal tada ir kilo mintis apie pantomimą? „Ne, ne, ne! – ryžtingai paprieštaravo Tenisonas. – Aš jau buvau susitaręs su režisiere Aurelija Ragauskaite, kad ateisiu dirbti į Jaunimo teatrą. Privalėjau laikytis duoto žodžio.“

*

1966-ųjų vasarą Kūrybinio jaunimo stovyk­loje, regis, Birštone, A. Ragauskaitė matė kelis Tenisono judesio etiudus, kuriuos šis atliko prie laužo. Pantomima jai paliko įspūdį, todėl režisierė pakvietė latvį į naują, 1965 m. sausio mėnesį Vilniuje įsteigtą Valstybinį jaunimo teat­rą. Teat­ro vadovė norėjo, jog Muodris vestų aktoriams judesio pamokas, kad jų kūnai būtų lankstesni. Tenisonas sutiko. Juk įgijo mimo patirties, kai ketverius metus vaidino garsiojoje Roberto Ligero (Roberts Ligers) įkurtoje ir vadovaujamoje trupėje „Rīgas pantomīmā“, veikusioje Rygos elektrotechnikos gamyklos VEF kultūros rūmuose.

Taip ankstyvą 1966-ųjų rudenį Muodris įžengė į Jaunimo teatro pastatą. „Mūsų teatrui skyrė apgriuvusius Mažųjų Radvilų rūmus L. Giros gatvėje [dabar – Vilniaus g. 41, šiuo metu čia veikia Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus – aut. past.], – pasakojo aktorė Regina Kazlauskaitė, minėtame teatre dirbusi nuo pirmųjų kolektyvo veiklos dienų; vėliau ji tapo muziejininke ir šiame pastate tebesidarbuoja ir šiandien. – Į savąjį teatrą atėjome kartu su statybininkais ir, norėdami kuo greičiau įsikurti, dažnai talkindavome darbininkams. 1966-ųjų rudenį čia jau veikė administracija, buvo įrengta nedidelė repeticijų salė, dekoracijų sandėliai. Po kurio laiko atidaryta salė kameriniams spektak­liams, tačiau pagrindinė Jaunimo teatro scena buvo Profsąjungų kultūros rūmuose ant Tauro kalno. Spektakliai rodyti tik savaitgaliais, už durų, fojė, griaudžiant šokių muzikai…“

R. Kazlauskaitė prisimena, kad į skelbimų lentoje iškabintą kvietimą lankyti judesio pamokas atsiliepė ji ir aktoriai Apolonija Matkevičiūtė, Elena Šimonytė, Saulius Sipaitis, Giedrius Mackevičius, jau pradėjęs dirbti teatre ir aktorystę derinęs su biochemiko moksline veikla, dar keli entuziastai.

A. Ragauskaitė kartais stebėdavo, kaip Tenisonas dirba. Vieną dieną pasakė: „Kurk trupę, statyk spektaklį.“ Antrąkart siūlyti nereikėjo – neilgai trukus populiariausiame sostinės dienraštyje „Vakarinės naujienos“ pasirodė skelbimas apie konkursą į pantomimos trupę. Tačiau Muodriui to buvo maža.

*

…Tenisonas pasibeldė į Jaunimo teatro scenografės Sofijos Kanaverskytės nuomojamo kambariuko duris. Labai apsidžiaugė viduje pamatęs ir Sofijos bičiulę, Dailės instituto studentę grafikę Mariją Jukniūtę; tuoj pat pranešė: „Man reikia jūsų pagalbos!“ Visą dieną ir dar pusę nakties merginos su Muodriu kūrė plakatus, kviečiančius dalyvauti atrankoje į Jaunimo teatre buriamą pantomimos trupę. „Tie plakatai buvo labai perfekcionistiniai – Muodrio stiliaus: su iškirptais langiukais, priklijuotais skudurėliais… – pasakojo grafikė. – Baigėme gerokai po vidurnakčio ir tik tada prisiminėme tądien nieko burnoje neturėję. Sofija galėjo pasiūlyti vien senos sudžiūvusios duonos. Griaužėme tuos džiūvėsius, o Muodris vis gyrė, kad labai skanu. Tas Muodris! Jis visada mokėdavo džiaugtis net mažais, nereikšmingais dalykais.“