Gintarė Černiauskaitė EXO, 2016. Plastikas. Indrės Srebaliūtės nuotrauka
Parengė Gintarė Žaltauskaitė

LIETUVIŠKO DIZAINO APSUPTYJE: GLOBALUMAS IR TIRPSTANČIOS RIBOS

Šiandien neabejotinai pastebime lietuviško dizaino įvairovę – nuo tarpukario modernizmo užuominų, skandinaviško paprastumo iki japoniškų motyvų ar kitų kultūrų atspindžių. Turint galvoje, kad Lietuva nepriklausoma vos trisdešimt metų, o priespaudoje praleistas laikotarpis diktavo pramonės vizualinius sprendimus, ribojo savitumą, nenuostabu, jog mūsų dizaino identiteto vis dar ieškoma, jis kuriamas. Apie šiuos virsmus kalbamės su dizaino ekspertais: Vilniaus dailės akademijos (VDA) docentu Juozu Brundza, dizaineriu Deniu Orlenoku bei „DesignLibrary Kaunas“ projekto bendrakūrėjais – Kauno technologijos universiteto (KTU) dizaino centro vadove, docente Rūta Valušyte ir „DesignLibrary“ tinklo vadovu Lorenzo Piazzi.

LIETUVIŠKO DIZAINO TAPATYBĖ

Pasak D. Orlenoko, nors lietuviškas dizainas yra labai skirtingas ir įvairus, tačiau pamažu įgauna identitetą, apie jį vis plačiau kalbama: „Labai malonu matyti, kad aktualizuojama istorija, kas ir kaip buvo kuriama, – ją tebekuriame ir dabar.“ Dažnai tvirtinama, jog sovietmečiu „nieko nevyko“, bet pašnekovas šį mitą paneigia – iš tiesų originalios kūrybos būta, tik ne visada išskirtos dizainerių ar projektuotojų pavardės. Kalbant apie dabartinę situaciją, „vienos krypties nėra, tačiau vyrauja tam tikros medžiagų tendencijos, tai, ką mes turime ir galime pagaminti lokaliai“, – apibendrina jis. Ir priduria: „Taip pat matau didėjant dizaino svarbą, gilėjant istorijos suvokimą.“ D. Orlenokas pastebi, kad vartotojai vis geriau supranta, jog produktai ne šiaip atsiranda – juos reikia suprojektuoti ir pagaminti, jie turi būti patogūs, estetiški, malonūs bei tvarūs.

J. Brundzos manymu, svarbu nepasimesti tarp didžiųjų šalių, nepasiduoti jų kūrėjų įtakai. „Nedidelėms valstybėms labai aktualu nepaskęsti tame vandenyne. O identitetas atsiranda savaime. Nors bendrysčių ar įvairių ištakų galima ieškoti nacionaliniame pavelde, istoriniuose, kultūriniuose artefaktuose, tačiau dizaino tapatumą ir išskirtinumą formuoja įvairūs geri pavyzdžiai bei sėkmės istorijos. Kokia šiuolaikinio dizaino tapatybė, reikėtų klausti tų, kurie mus mato ir apie mus kalba“, – teigia docentas.

Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad pastaraisiais metais Lietuvos autoriai pelnė nemažai tarptautinių apdovanojimų. „Pasaulis apie lietuvišką dizainą žino nedaug, o dalyvavimas konkursuose padeda kurti mūsų dizaino vardą“, – pasakoja jis, vardydamas neseniai sužibėjusius jaunuosius autorius, dažnas kurių – VDA absolventas. Tai rodo, kad lietuviai turi kūrybinės jėgos, gali konkuruoti pasauliniame kontekste. Lietuvoje neįprasta žiūrėti į materialinę pusę, tarsi buitis – neverta dėmesio, reikia galvoti apie aukštesnes materijas. Tačiau iš tiesų yra priešingai – kasdieniai buitiniai daiktai bei sprendimai turi didelės įtakos ne tik mūsų gyvenimo kokybei, bet ir mintims.

TVARUMAS IR (NE)REIKALINGI PRODUKTAI

Pagrindinė dizainerių užduotis šiandien – iššūkiai, susiję su vartotojiškumu. „Kūrėjai stengiasi atsižvelgti į įvairius ekologinius aspektus, nuolat užduoti sau klausimą – ar nepadaroma daugiau žalos nei naudos?“ – samprotauja J. Brundza, pridurdamas, kad kuriant produktus taip pat formuojama vartojimo kultūra. Pasak jo, dažnai žmogaus elgesys su daiktu (kaip ilgai jis naudosis produktu ir kas nutiks šiam susidėvėjus, t. y. kaip bus galima gaminiu atsikratyti ir tai padaryti ekologiškiausiu būdu, nekenkiant žemei ar net grąžinant tiek pat, kiek iš jos buvo paimta) yra svarbesnis už estetiką.

Štai Agnės Kučerenkaitės projektas „Ignorance is Bliss“ („Nežinojimas yra palaima“) atskleidžia būdą, kaip neatsinaujinančią, bet vieną gausiausiai naudojamų iškasenų – metalą – paversti antrine žaliava. Porceliano indams bei keraminėms plytelėms dažyti dizainerė sukūrė miltelinius dažus, kurių pigmentai 100 proc. išgaunami iš pramoninėmis metalo atliekomis užteršto dumblo. Sumanymas buvo ne tik pastebėtas, bet ir pripažintas geriausiu iš geriausių produkto dizainu „Red Dot“ (2021) konkurse.

Gintarės Černiauskaitės edukacinis žaidimas vaikams „Upe“ 2018 m. laimėjo „Kids Design Award“ konkursą Kelne, Vokietijoje. Ekologiškas medinis konstruktorius padeda mažiesiems mokytis skaityti, skaičiuoti ir rašyti, tačiau tai vyksta ne dėliojant jau turimas raides ar skaičius, bet juos kuriant iš paruoštų dalių. Taip skatinama atpažinti pagrindines formas ir jas pačiam konstruoti, eksperimentuoti su įvairiais šriftais. Turimos medinės detalės leidžia kurti kelius, tiltus, pilis, animacinių filmų personažus, visa, ką tik vaikas gali įsivaizduoti. Motoriką, pusiausvyrą ir kūrybiškumą lavinantis žaidimas išaugo į įmonės „Beleduc“ masiškai gaminamą produktą mažiesiems. G. Černiauskaitė taip pat pelnė ir kelis Lietuvos dizaino konkurso „Geras dizainas“ prizus. Didelio pripažinimo ji sulaukė pasauliui pristačiusi stilingus, lengvus, tačiau tvirtus ortopedinius įtvarus „Exo“, kurie, susižalojus kaklą, rankas, riešus ar pirštus, imobilizuoja traumuotą vietą. Ilgaamžiai, vandeniui atsparūs, individualiai pritaikomi įtvarai gaminami iš ekologiško plastmasės mišinio ir spausdinami trimačiu (3D) spausdintuvu. Jų atvira struktūra leidžia anksčiau nei įprasta taikyti reabilitacijos procedūras, taip sumažinant potrauminių komplikacijų riziką, tad ši dizaino naujovė gali iki trijų kartų sutrumpinti traumos gijimo laikotarpį.

Žymos: