2021-ųjų lapkričio 21-ąją „The New York Times“ savo internetiniame portale paskelbė biografinės knygos apie anglų literatūros klasiką Herbertą George’ą Wellsą apžvalgą. Socia­liniuose tinkluose dienraštis nusprendė publikaciją reklamuoti teiginiu, jog H. G. Wellsas, kartu su prancūzų romanistu Jules’iu Verne’u bei rašytoju, pirmojo išskirtinai mokslinei fantastikai skirto žurnalo „Nuostabios istorijos“ (Amazing Stories, 1926) leidėju Hugo Gernsbacku, išrado mokslinės fantastikos žanrą. Netrukus po minėtuoju įrašu pasipylė pikti komentarai ir kandūs memai, priminę, kad šioje kompanijoje trūksta dar vieno vardo – jaunutės merginos, išvardytus vyrus aplenkusios bent pusšimčiu metų.

Kalbama, žinoma, apie anglų romanistę Mary’ę Shelley (1797–1851) bei žymiausią jos kūrinį „Frankenšteinas, arba Šiuolaikinis Prometėjas“ (Frankenstein; or, The Modern Prometheus, 1818). Nepasitenkinimą „The New York Times“ įrašu galimai taip pat didino tai, jog 2021-ųjų lapkričio 21-ąją savo devyniasdešimtąjį gimtadienį šventė ir viena ryškiausių „Frankenšteino“ ekranizacijų kine – 1931 m. kino studijos „Universal“ pastatytas to paties pavadinimo filmas (Frankenstein, 1931, rež. Jamesas Whale’as). Liūd­nai ironiška, kad šios juostos titruose M. Shelley vardo taip pat nerasime – teksto autorystė juose priskirta rašytojos vyrui – anglų poetui romantikui Percy’iui B. Shelley’iui. Atrodo, kai kurie dalykai nesikeičia…

Prisijungti į minėtu straipsniu besipiktinančiųjų traukinį jau vėluojame, tačiau bent šiemet, nuo romano publikacijos sukankant 205 metams, trumpai prisiminkime pirmuosius Frankenšteino monstro žingsnius – knygoje, kine ir Lietuvoje.

Istorija apie mokslininką, savo rankomis sukūrusį žmogų, arba pabaisą, M. Shelley galvoje gimė ankstyvą 1816-ųjų vasarą, jai su būsimu sutuoktiniu Percy’iu bei kitais viešint Šveicarijoje, prie Ženevos ežero apsistojusio Lordo Byrono viloje. Lietingais vasaros vakarais kompanjonai linksmindavosi pasakodami kvapą gniaužiančias vaiduoklių istorijas. Šie susibūrimai ir pagimdė tiek „Frankenšteiną“, tiek kitą klasikinės literatūros kūrinį – Johno Williamo Polidorio apsakymą „Vampyras“ (The Vampyre, 1819).

Frankenšteino istorija popieriuje pirmą kartą išdėstyta 1817-aisiais, o išleista anonimiškai pirmąją kitų, 1818-ųjų, metų dieną, nedideliu 500 kopijų tiražu. Tai antroji dvidešimtmetės autorės knyga. Pirmoji – šešių savaičių trukmės kelionės įspūdžiai iš žemyninės Europos – buvo pasirodžiusi keli mėnesiai prieš jos žymiausio darbo publikavimą, tačiau pardavimai nedžiugino. Anoniminis „Frankenšteinas“ gi greitai užkariavo skaitytojų fantaziją, vos po metų buvo išverstas į prancūzų kalbą, o 1823-aisiais istorija pirmą kartą išvydo sceną. Richardo Brinsley’io Peako pjesė „Prielaida, arba Frankenšteino likimas“ (Presumtion; or, The Fate of Frankenstein, 1823) ne vienerius metus su pasisekimu rodyta įvairiuose Londono teatruose. Jos populiarumas paskatino ir antrą knygos leidimą – šį kartą su autorės vardu viršelyje. Tačiau net ir po to M. Shelley nepaliko „Frankenšteino“ ramybėje – šiandien plačiausiai paplitęs trečiojo (1831) knygos leidimo teksto variantas, Mary’ės gerokai redaguotas ir smarkiai besiskiriantis nuo originalo.

Romanas greitai sulaukė populiarumo, tačiau skaitytojų prielankumas nereiškė kritikų pripažinimo. Kai kurie XIX a. pradžios literatūros apžvalgininkai, sužinoję apie „Frankenšteino“ autorės tapatybę, apskritai atsisakė knygą recenzuoti, mat trapiai moteriai tokių baisybių nevalia rašyti, tad ir vertinti jų nedera! Tačiau Shelley nebuvo gležna gėlelė – jos biografijos faktai net ir šiandien gali šokiruoti konservatyvų skaitytoją. Kūrėjos tėvas – žurnalistas, politikos filosofas Williamas Godwinas – laikomas vienu pirmųjų modernaus anarchizmo šalininkų, o netrukus po gimdymo mirusi mama Mary’ė Wollstonecraft prisimenama kaip aktyvi moterų teisių gynėja, viena modernios feminizmo filosofijos pradininkių. Mary’ė tėvo pastangomis namuose gavo platų išsilavinimą, kas akivaizdu iš jos tekstų. Tiesa, nors ir pasižymėjo radikaliomis idėjomis, net tėvas nepritarė kai kuriems dukros sprendimams – romanas su vedusiu, prasiskolinusiu poetu P. B. Shelley’iu buvo vienas jų. Vis dėlto rašytojos gyvenime netrūko sklandančių laisvos meilės idėjų. Pora apsivedė tik po pirmosios Percy’io žmonos savižudybės, o per tuoktuves Mary’ė buvo nėščia, nuo mylimojo laukėsi jau trečio vaiko. Tiesa, tik ketvirtoji poros atžala – jau po vestuvių gimęs sūnus Percy’is Florence’as Shelly’is – sulaukė brandos. Veikiausiai nė nereikia sakyti, jog tokia biografija tikrai neatitiko įprastų jaunai anglų aukštuomenės panelei keliamų standartų… Tačiau M. Shelley gyvenimas jau seniai tapo mokslinių knygų, romanų bei kino filmų objektu, tad palikime jį nuošalyje ir pakalbėkime apie „Frankenšteiną“.

Žaibo smūgis, kuproto asistento nulenkiama aparato svirtis, mokslininko pakvaišusiomis akimis šūksniai: „Jis gyvas, jis gyvas!“ Jei susimąsčius apie Frankenšteino monstro gimimą jūsų galvoje iškyla šie vaizdai – sveikinu, jau esate sugadinti kino! Tačiau nenusiminkite – jūs ne vieninteliai. Nei kuproto pagalbininko, nei pavykusį bandymą žyminčios garsiosios mokslininko frazės knygoje nė su žiburiu nerasime. Pirmą kartą šie motyvai panaudoti scenoje, jau minėtoje 1823 m. pjesėje, o vėliau masiškai tiražuoti kine. Šiandien jie yra tapę kone neatskiriama „Frankenšteino“ legendos dalimi.

Pačiame romane pabaisos sukūrimas aprašomas lakoniškai, be smulkesnių detalių. Visgi jų pakako, kad M. Shelley būtų laikoma viena modernios mokslinės fantastikos literatūros pradininkių. Istorijos centre – gan stipriai nuvalkiotas šio žanro elementas – mokslininkas-išradėjas. Tai Viktoras Frankenšteinas, gamtos paslaptis studijavęs labai realiame Ingolštato universitete, kurio slenkstį mynė ir ne vienas Lietuvos didikas, tarp jų ir Jonas Karolis Chodkevičius. Nors dėstytojai pašiepė fiktyvaus studento meilę atgyvenusiems išminčiams – Corneliui Agrippai, Albertui Didžiajam ir Paracelsui, šis neatsiliko ir nuo naujausių mokslo pasiekimų. „Galvanizmas“ knygoje paminėtas tik vieną kartą, tačiau būtent jis yra raktas į iš skirtingų mirusiųjų kūnų dalių sudurstyto Frankenšteino monstro prikėlimo paslaptį. XVIII a. pabaigoje italų fiziologas Luigis Galvanis eksperimentais įrodė, jog panaudojus elektrą galima priversti susitraukti mirusių varlių raumenis, 1791-aisiais jis savo atradimus išdėstė traktate „Apie elektrines jėgas raumenims judant“ (De viribus electricitatis in motu musculari commentarius), o 1818 m. šios mintys jau nusėdo ir M. Shelley romane. Taigi, kuriamą pasakojimą autorė grindė dar labai nauja moksline medžiaga, o tai – neabejotinai mokslinės fantastikos žanro bruožas.