fbpx

LIETUVIŠKA KONCEPTUALIOJI KERAMIKA: KAS TAI?

Aurelija Seilienė

XXI amžiuje, kai meno ribos liejasi tarpusavyje, taikomąją dailę atskirti nuo vaizduojamosios kartais darosi ne tik sunku, bet ir nebebūtina. Todėl neretai kalbant būtent apie konceptualią keramiką lyg ir natūraliai kyla klausimas, kuo gi ji tokia išskirtinė, jog reikia šį apibūdinimą pabrėžti. Norint suprasti, kas yra lietuviška konceptualioji keramika, kartu būtina aptarti ir kas ji nėra. Tad prieš susipažįstant su šia dailės rūšimi galima iškart pasakyti, kad tai ne tas grynasis konceptualizmo apibrėžimas, prie kurio esame įpratę, o veikiau taikomojo ir vaizduojamojo meno ribų nyksmas Lietuvoje XX a. pabaigoje. Kartu ji neatsiejama tiek nuo naujo, keramikos kaip meno, suvokimo, tiek nuo jos istorijos.

Pradėti verta nuo to, kad profesionaliajai keramikai Lietuvoje dar nėra nė šimtmečio! 1931 m. Kauno meno mokykloje įsteigus keramikos studiją prasidėjo ir šios dailės šakos profesionalų rengimas. Pirmasis studijos vadovas buvo menininkas Pranas Brazdžius, tačiau reikšmingą indėlį į keramikos raidą vis tik įnešė nuo 1934 m. šias pareigas perėmęs keramikas Liudvikas Strolis, mokslus baigęs Paryžiaus aukštojoje valstybinėje meno bei dekoratyvinės ir taikomosios dailės mokykloje (Conservatoire National des Arts et Métiers). Jis ne tik pabrėžė ryšį tarp kūrinio paskirties, technologijos ir meninio sprendimo, taikydamas Vakarų dailėje vyravusias tendencijas, bet ir siekė sukurti nacionalinę keramikos mokyklą, kurioje būtų akcentuojamas modernus lietuvių liaudies paveldo interpretavimas. Įdomu, kad tuo laikotarpiu keramika suvokta tik kaip funkcionalūs objektai (vazos, servizai, lėkštės ir pan.), ir pokario metais Lietuvoje ji turėjo atlikti anuomet šalyje dar neegzistavusio dizaino funkciją. Tuometiniame „Dailės“ kombinate serijiniu būdu buvo kuriami riboto tiražo indų servizai bei vazos, o šalia jų – ir dekoratyvinio pobūdžio, iliustratyvios, dažniausiai lietuvaites arba zoomorfinius motyvus vaizdavusios nedidelio formato glazūruoto molio statulėlės, vėliau tapusios miesčioniškumo, banalumo ir senamadiško skonio simboliu. 7-ojo ir 8-ojo deš. sandūroje įsigalėjo dekoratyvumo mada, nustelbusi negausią figūrinę plastiką, ir būtent šis laikmetis po truputį atnešė naujų vaizdinių lietuviškosios keramikos kontekste.

7-ojo deš. pabaigoje mokslus baigusiai ir 8-ajame deš. intensyviai reikštis pradėjusiai jaunajai keramikų kartai (Kristina Karkaitė-Mazūrienė, Aldona Jonuškaitė-Šaltenienė, Nora Blaževičiūtė) ėmus priešintis sustabarėjusiai formų ir siužetų traktuotei, pradėjo ryškėti nauji konceptualūs sprendimai, radikaliai keitę visą iki tol artikuliuotą keramikos meno sampratą. Meniniame diskurse įsivyravo vadinamoji parodinė keramika, kuri visai nebeatitiko savo pirminės ir klasika tapusios utilitarinės paskirties. Sovietmečio pabaigoje, keramikams ėmus mąstyti globaliau ir drąsiau dairytis į Vakarų meno tendencijas, kur kas dažniau išnyra antropomorfinis motyvas, iki tol naudotas retai ir, tiesą pasakius, itin tiesmukai. Jis regimas to meto Liucijos Šulgaitės darbuose, kuriems buvo artima siurrealistinė estetika. Būtent tuo metu, anot daugiausiai taikomąją dailę tyrinėjančios menotyrininkės Lijanos Šatavičiūtės-Natalevičienės, atsiranda konceptualioji keramika. Jos susiformavimą teoretikai sieja su taikomosios dekoratyvinės dailės integracija į vaizduojamąją bei autorių siekiu užimti vaizduojamosios dailės kūrėjų poziciją ir savo darbuose išreikšti tokias idėjas bei siekius, kurie iki tol laikyti nebūdingais taikomajai dailei. Šiuo laikotarpiu ir iškilo anksčiau minėta jaunųjų keramikų karta, prie kurių konceptualių idėjų vystymo vėliau prisidėjo ir kiek jaunesni kolegos: Dalia Laučkaitė-Jakimavičienė, Rytas Jakimavičius, Jovita Laurušaitė, Jonas Arčikauskas. Taigi, iki tol puoselėtos tradicinė (turinti liaudies meno bruožų) ir modernistinė kryptys pradėjo siekti konceptualumo, žaismingumo, naratyvo, stilių eklektikos, medžiagų ir technologijų įvairovės. Pasak keramiko Juozo Adomonio, jau tuo metu kompozicijos tapo labiau provokuojančios, netikėtos, priartėjo prie instaliacijų.

Nė kiek nekeista, kad keramikus veikė ir bendros dailės kaitos tendencijos, įvairiais keliais pasiekusios mus iš Vakarų. XX a. II pusėje visame pasaulyje vyko meninis judėjimas, pasireiškęs didėjančiu taikomosios dailės vertinimu, įvairių sričių atstovų domėjimusi ja. Jau 1930–1950 m. keramiką į naują lygmenį kėlė ir tam tikra prasme atgaivino Vakarų Europos vaizduojamosios dailės atstovai Pablo’as Picasso’as, Fernand’as Léger, Georges’as Braque’as, Joanas Miró. Pradėję kurti iš keraminės medžiagos, bendradarbiaudami su amatą išmanančiais meistrais, jie tarsi panaikino egzistavusią ribą, skyrusią taikomąją dailę nuo vaizduojamosios. Šie menininkai, pasirinkdami imtis jiems naujų keraminių objektų, ne atmetė tradiciją, o kaip tik praplėtė jos spektrą. Tokiam taikomosios dailės vertinimo poslinkiui didelės įtakos padarė vienu iš inovatyvios keramikos sąjūdžio centrų tapęs Los Andželo Otiso dailės ir dizaino koledže (Otis College of Art and Design) 1954 m. įsteigtas Keramikos skyrius, kuriame buvo propaguojamas Tolimiesiems Rytams būdingas pagarbus požiūris į keramikos dirbinį. Šiam skyriui vadovavusio Peterio Voulkos ir aplinkinių kolegų kūryba peržengė amato ribas, kartu įgavo abstrakčiosios skulptūros bruožų, vis daugiau darbų buvo formuojama laisvai modeliuojant, lipdant be žiedžiamojo rato, o tai pritraukė kitų sričių menininkus dirbti su moliu. Vienas tokių pavyzdžių – P. Picasso keramika. Lipdant įspūdingas vazų formas, įvairias žmogaus pavidalo figūras, molis panaudojamas tik kaip priemonė. Joms kurti Picasso’as pasitelkia laisvą formavimą (ir nebenaudoja žiedžiamojo rato). Pasirinkta indo forma veikia kaip pagrindas piešiniui, tarsi nauja drobės rūšis. Dailininkas ne perkelia tapybinį vaizdą ant keraminio paviršiaus, o tiesiog imasi naujo, erdvinio paveikslo, kuriam tarnauja tiek moters pavidalo vazos forma, tiek piešinys. 1968 m. amerikiečių meno žurnalų korespondentai, apibūdindami naują keramiko misijos suvokimą, rašė:

2022-06-21
Tags: