Ingrida Ragelskienė

LIETUVIŠKA DRAMATURGIJA KAIP NYKSTANTI RŪŠIS

Kas rytą su nerimu tikrinu savo darbinį paštą; didelis palengvėjimas užplūsta tą dieną negavus eilinio nepatogaus laiško, o būtent tokius rašo šiuolaikiniai dramaturgai, adresuodami juos dar vienos mirštančios profesijos atstovams – valstybinių teatrų literatūrinės dalies vedėjams. Vis rečiau susimąstome, kokią vietą literatūrinis tekstas, dramaturgija užima nūdienos teatre. Problema, su kuria mes, teatro praktikai, susiduriame kasdien, stebėdami beviltiškas autorių pastangas įrodyti savo reikalingumą ir totalų jų pralaimėjimą prieš amžinai gyvus klasikus.

Lietuvių literatūros tyrinėtojas Jonas Lankutis praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje konstatavo: „Nuo iliustratyvaus tikrovės reiškinių vaizdavimo iki giluminės žmogaus, gyvenimo ir epochos analizės – taip galima būtų apibūdinti pagrindinę lietuvių dramaturgijos vystymosi tendenciją, išryškėjusią šiuolaikinėmis sąlygomis.“ Ir pradėjo vardinti to meto lietuviškos dramaturgijos žvaigždžių pavardes: Viktoras Miliūnas, Vytautas Rimkevičius, Romualdas Narečionis, Dalia Urnevičiūtė, Raimundas Samulevičius, Grigorijus Kanovičius ir, žinoma, didysis Kazys Saja. Tais laikais šios profesijos meistrai užėmė pavydėtinai reikšmingą poziciją, publika troško savo amžininkų kūrybos ir teatras jų nesibaidė, anaiptol – repertuaro analizė įrodo nacionalinės dramaturgijos persvarą, solidžią procentinę dalį visuose teatruose.

O štai nūdiena byloja gyvus dramaturgus šiuolaikiniame Lietuvos teatre tampant paprasčiausia nykstančia rūšimi. Atrodo, kartu su pandemijos pradžia baigėsi tęstinių, didelių ir netgi mažų, vienkartinių projektėlių, orientuotų į dirbtinio tautinės dramaturgijos kvėpavimo palaikymą, era. Dar 2012 m. praeitin nugrimzdo teatrologo Audronio Liugos organizuotas festivalis „Naujoji dramos akcija“, 2019-aisiais sava mirtim mirė jaunų idealistų rengtas šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Dramokratija“, patyliukais iš eterio išnyko ir nuo 2015 m. asociacijos LATGA ir LRT organizuotas nacionalinės reikšmės ir didelės įtakos meniniams procesams turėjęs radijo dramaturgijos konkursas „Kviečia radijo teatras“, o nuo 2005 m. Lietuvos nacionalinio dramos teat­ro puoselėtas dramaturgijos festivalis „Versmė“ iš tradicinės formos ir aiškių edukacinių tikslų patyliukais mutavo į vienkartinius verstinių pjesių skaitymus.

Atrodo, niekam nebebūtų svarbu, jei išnyktų ir paskutinis šiuolaikinės lietuviškos dramaturgijos palaikymo bastionas – Alytaus miesto teatro (AMT) jau aštuntus metus rengiamas respublikinis dramaturgų konkursas, kiekvieną rudenį sulaukiantis kelių dešimčių originalių komedijų, tampančių organiška AMT organizuojamo festivalio COM•MEDIA meninės programos dalimi. Bet net šios titaniškos regioninio teatro pastangos išsaugoti vienintelį nacionalinį konkursą dramaturgams negelbsti – jau kelerius metus dramaturgijos pozicija yra demonstratyviai išbraukiama iš prestižinių „Auksinių scenos kryžių“ teatrinių apdovanojimų. Komisija teigia nebeturinti iš ko suformuoti konkurencingo nominantų trejetuko. Peržvelgus didžiulį 2022-aisiais pateiktų kandidatų sąrašą tenka konstatuoti – gryna tiesa, iš jo šiemet geriausiu atveju galima buvo svarstyti Teklės Kavtaradze’ės „Kissmą“ ir Mariaus Ivaškevičiaus „Miegančius“, ir tai viskas – totalus šiuolaikinės nacionalinės dramaturgijos bankrotas!

Žymos: