Giedrius Zubavičius

LĖLININKAS

(Ištraukos iš kino scenarijaus)

Gatvė. Vakaras

Aleksandras (40 m.) nužvelgia paskutinius nuo teatro tolstančius žiūrovus. Prie spektaklio afišos stovi Julija (28 m.). Aleksandras užsidega cigaretę ir priartėja prie jos
ALEKSANDRAS. Ruošiatės eiti į „Karalių Lyrą“?
Julija iš netikėtumo krūpteli
JULIJA. Taip. Aš žiūriu visus jūsų spektaklius, net vaikams.
ALEKSANDRAS. Paskutiniai mano spektakliai ne visai vaikams. Ypač šis. Nespėju premjerai. Neikite. Jei galėčiau, atšaukčiau. Jūsų veidas… Neišsigąskite…
Aleksandras išsitraukia užrašų knygutę ir kažką braižo, vis žvilgteldamas į Juliją
JULIJA. Jūs mane piešiate?
ALEKSANDRAS. Taip. Kordelija. Aš neturėjau Kordelijos lėlės šiam spektakliui.
JULIJA. Kas jai atsitinka? Kuo viskas baigiasi?
ALEKSANDRAS. Mirtimi. Iš didelės meilės.
JULIJA. Cha, mirtimi. Juk aš galiu nesutikti būti jos atvaizdu.
ALEKSANDRAS. Negalite.
Julija šypteli
JULIJA. Taip ir galvojau. Jūs linkęs kitiems įsakinėti.
ALEKSANDRAS. Ne. Man labiau patinka prašyti. Jūs… kas esate gyvenime, be Kordelijos?
JULIJA. Medicinos sesuo.
ALEKSANDRAS. Puiku.
JULIJA. Kas puiku?
ALEKSANDRAS. Kordelija mylėjo tėvą labiau už karūną. Seselės priedermė mylėti kitus.
JULIJA. Mano pacientai vaikai. Aš juos nepakankamai myliu, tad jums netinku.
ALEKSANDRAS. (Šyptelėdamas) Jau nuspręsta.
Šypteli ir Julija
ALEKSANDRAS. Kuo jūs vardu?
JULIJA. (Šypsodamasi) Juk Kordelija.
ALEKSANDRAS. Gyvenime.
JULIJA. Julija.
ALEKSANDRAS. Aš šiąnakt padarysiu jūsų lėlę. Rytoj jums parodysiu. Kur jūsų ieškoti?
JULIJA. Neieškokite manęs. Tai ji baigė mirtimi… Graudi istorija.
ALEKSANDRAS. Kaip dauguma apie didelę meilę. Leiskite jus pamatyti ir išbaigti portretą.
JULIJA. Turiu perskaityti „Karalių Lyrą“. Tada gal. Man laikas eiti.
Aleksandras žvilgsniu nulydi tolstančią Juliją

Miesto gatvė. Naktis

Aleksandras žingsniuoja, į nieką nesižvalgydamas. Prieina prie namo lauko durų, trukteli rankeną. Veide apstulbimas – kojos atvedė prie buvusių jo namų. Atatupstas žengia kelis žingsnius atgal. Pakelia galvą į viršų, stovi. Regėti apšviesti ir tamsūs langai, matosi žmonių siluetai, jų gyvenimas

Ant tilto. Naktis

Paulius (10 m.) palinkęs ties tilto turėklu, žvelgia į apačioje tekantį upės vandenį. Tyliai rauda, drebėdamas visu kūnu. Po kurio laiko kūkčiojimas nutyla, drebulys liaujasi. Paulius perlipa turėklą, atsistoja ant atbrailos. Išnyra link tilto artėjančio žmogaus figūra. Tai Aleksandras. Jau žengdamas tiltu jis pamato Pauliaus figūrėlę, lėtai nepastebėtas prisiartina
ALEKSANDRAS. (Sukrėstas reginio tyliai sau kužda) Na ką tu… na ką tu…
Paulius atsigręžia į atėjūną. Pradeda raudoti, vis garsiau, laikydamasis už tilto turėklo, balansuodamas virš upės. Aleksandras nedrąsiai žengia dar porą žingsnių ir sustoja keli metrai nuo Pauliaus
ALEKSANDRAS. Na ką tu, na, na kur tu, mažiau?
Pauliaus žvilgsnis klaidžioja tarp upės tilto apačioje ir nepažįstamojo, jis teberauda
ALEKSANDRAS. Kur tu taip? Neskubėk. Na, ar matai mane? Žiūrėk į mane. Nedaryk to. Žiūrėk čia. (Po pauzės) Žiūrėk – pokštas. (Jis pradeda skubiais judesiais raustis švarko kišenėje. Ištraukia baltą nosinaitę, iškelia ją į viršų) Žiūrėk! Matai nosinaitę? Va ir nebėra! (Nosinaitė pradingsta iš Aleksandro rankos) Žiūrėk dar kartą. Yra. Nėra!
Paulius liaujasi verkęs, pakreipęs veidą žiūri Aleksandro pusėn. Vėl nusisuka į upę, dar labiau pasvyra link vandens. Aleksandras nevalingais judesiais pradeda raustis po kišenes, iš vienos išsitraukia apskritą kišeninį laikrodį
ALEKSANDRAS. (Šūkteli berniukui) Žiūrėk! (Atidaro ciferblatą, apžiūri, po to prisideda prie ausies, pakrato) Neveikia. Sustojo. Ties keturiom ir penkiolika. Kurgi aš buvau? (Žengtelėdamas arčiau Pauliaus, vėl prisideda laikrodį prie ausies, netoliese šio įsiremia į tilto turėklą. Taria lyg sau) Ai, ką čia, kam jis man toks užsispyręs… (Užsimojęs sviedžia laikrodį į upę. Abu akimis jį nulydi. Žiūri vienas į kitą. Aleksandras šypteli, linkčiodamas galva) Na kam man jis toks užsispyręs. Sustojo mat. Negi dabar įkalbinėsiu eiti. Sustojo mat, ir dar ketvirtą penkiolika. Ir kurgi aš tada buvau? A, teatre. Dar ir ledą valgiau. Pašalo tas mano laikrodis. Na ir žioplas gi aš. O kuo tu vardu?
Paulius nusuka veidą į šoną. Aleksandras prisigretina prie berniuko
ALEKSANDRAS. (Tyliai, lėtai) Lipk čia, na. (Pats pakelia Paulių ir pastato ant žemės savojoje turėklo pusėje) Eime.
Paulius ir Aleksandras tolsta nuo tilto vingiuojančia miesto gatvele

Miestas. Naktis

Pauliaus ir Aleksandro, einančių blausiai apšviestomis tuščiomis gatvėmis, figūros. Jiedu prisiartina prie Lėlių teatro
ALEKSANDRAS. Štai mano namai. Matai, kokie didžiuliai. Oi, kiek čia daug gyventojų, kad tu žinotum, įvairiausių – tokių mažyčių (rodo grimasą), senukų (paeina kelis žingsniukus, imituodamas senyvo žmogaus krypavimą), gyvių visokiausių… Žodžiu, linksma kompanija. O kur tavo namučiai? (Paulius susigūžia) Kuo tu vardu, drauguži? Sužvarbai? Kaip tas mano laikrodis… Ar eisim mano draugų pažiūrėti? Aš lėlininkas. Lėlininkas Aleksandras.
PAULIUS. Mačiau… su kiškiais…
ALEKSANDRAS. A, „Kiškių sukilimas“. Rodžiau, rodžiau. Ar nori, greitai pagriebsiu porą kiškių, ir visi drauge tave palydėsime? Aš tuoj.
Paulius nepritardamas lėtai pasukioja galvą
ALEKSANDRAS. Tai eikš čia, kad tie kiškiai nepradėtų siausti. Čia galybė visokių gyvių. Pats pamatysi. Ilgai teks galvą kratyti, kol su visais pasisveikinsi. Žinai, jie gi tokie liūd­ni, kai nieks jų už ausų netampo. Tai eikš.
Aleksandras atrakina duris ir abu pradingsta tarpduryje

Žymos: