Tomo Petreikio nuotrauka
Kalbino Silvija Butkutė

LAURYNAS BAREIŠA: SLOGUS KINAS – EMOCINĖ TRENIRUOTĖ ŽIŪROVUI

Laurynas Bareiša – kino režisierius, operatorius, kurio pirmasis pilnametražis filmas „Piligrimai“ (2021) prestižinio Venecijos kino festivalio konkursinėje programoje „Horizontai“ buvo išrinktas geriausiu. Tai pasakojimas apie Indrę ir Paulių, susitinkančius tam, kad iš naujo išgyventų sukrečiančius mažo miestelio praeities įvykius. Originali, prikaustanti ir poetiškai kinematografiška „Piligrimų“ istorija sukelia dvilypius jausmus – atsiribojimo ir empatijos. Kol „Kino pavasario“ komanda ruošiasi specialiems kovą vyksiantiems filmo seansams „pop-up“ kino teatre Karmėlavoje, su režisieriumi kalbamės apie kūrybą, absurdą, provincijos ramybę ir sielvarto prisijaukinimą kine.

Su Karmėlavos peizažuose nufilmuotais „Piligrimais“ nuvykote į Venecijos festivalį ir parsivežėte reikšmingą kino apdovanojimą. Koks santykis su tokią sėkmę atnešusiu debiutiniu pilnametražiu filmu šiandien?

Kai anksčiau keliaudavau į festivalius su savo trumpametražiais darbais, pasibaigus jų peržiūroms ant scenos lipdavau drauge su kitais autoriais. Dabar po seanso užsidegus šviesoms kūrinį ėjau pristatyti su savo komanda ir jutau daug didesnę atsakomybę. Debiutą vertinu kaip sėkmingą, nes festivalis mums ir filmui baigėsi laimingai. Kita vertus, prizą gauti faina, tačiau kai jo sulauki už patį pirmą didelės apimties filmą savo karjeroje, kyla pavojus, kad išaugs tavo paties kaip kūrėjo lūkesčiai ateityje. Tampi sau kritiškesnis, todėl šiandien smalsu, kaip seksis dirbti toliau.

Lietuvos kine iki šiol buvai žinomas kaip trumpametražių filmų autorius. Kada ateina laikas, kai kūrėjas pasiryžta ilgo metro filmo gimimui?

Baigęs kino akademiją ketinau iš karto imtis pilnametražio filmo, nes jau turėjau idėją, bet tąkart negavome finansavimo. Retrospektyviai žvelgiant, viskas išėjo tik į gerą: per tuos kelerius metus pastačiau penkis trumpametražius filmus, įgijau operatoriaus patirties, daug ko išmokau. Tad pradėjęs dirbti prie „Piligrimų“ gerokai stip­riau jaučiausi, sparčiai formavosi vizualinis stilius, išmokau nebijoti priimti režisūrinius sprendimus. Vis tik perėjimas nebuvo toks paprastas; tai tarsi du atskiri procesai: trumpametražį filmą gali susidėti galvoje kadras po kadro labai sklandžiai, o pilno metro reikia matyti kaip visumą, abstrakčiai. Jaudinausi, ar sugebėsiu suvaldyti ilgą siužetą, kurio įvykiai klostosi chronologiškai. Ar pavyko? Dabar jau nieko nebegaliu pakeisti, įdomu, kaip reaguos žiūrovai, nes filmas lokalus, sukurtas Karmėlavoje, temos paprastos: netektis, susitaikymas su ja. Siužetu, tematika siekiau, kad tai būtų artima bet kuriam žmogui.

Visų Tavo filmų scenarijai apima kriminalių įvykių fragmentus, reflektuoja aktualijas, psichologinius sukrėtimus. Mirtis, prievarta, proto užtemimai… Ar sutinki, kad tokiems kūriniams reikia stiprių nervų žiūrovo?

Manau, tokie filmai skirti žmogui, kuris nėra užsibrėžęs, kad kinas – būtinai pramoginis. Šiandienos kultūroje mes bėgame nuo skausmo, pavyzdžiui, nyksta laidotuvių tradicijos, keičiasi gedėjimo procesas – kuo greičiau, kuo trumpiau. Anksčiau trys dienos būdavo skirtos tinkamai išsigedėti, išsiverkti ir lengviau paleisti liūdesį. Dabar kartais ateini į laidotuves po darbo ir atsisveikini jau nebe su žmogumi, o su urna. Kai situacija per greitai „utilizuojama“, vėliau sunkiau susitvarkyti su liūdnais vidiniais procesais. Tikiu, kad menas pajėgus atlikti perkėlimo, terapijos funkciją. Gal žiūrovams neteko patiems patirti tokios tragedijos, kokią matys filme, bet meninis išgyvenimas gali tapti tam tikra atsparumo treniruote.

Žmona man pasakojo, kad kai mirė jos senelis, šeima vaikščiojo po Plungę, apėjo tas vietas, kur jis dirbo, kur lankydavosi, dalijosi prisiminimais – toks tam tikras susitaikymo su pokyčiais būdas. Slogios temos kine nebūtinai yra kančia, dažnai tai veda į palengvėjimą. Tikrai nekuriu filmų tam, kad kažkas po peržiūros užsiparintų.

Tiesa, šalia nepatogių temų Tavo filmuose daug charmsiško absurdo: kasdien į gyvenimą besikabinantys žmonės, skaudžių patirčių fone bejausmiais veidais, dažnai nenuspėjamomis reakcijomis ir veiksmais keliantys šypseną. Kaip „Atkūrime“ (2019) – po nusikaltimo vietos apžiūros bylos kriminalistai kartu su areštuotuoju netikėtai nusprendžia šokti ir išsimaudyti upėje. Iš kur kyla šis tragikomiškumas?

Absurdas, jaučiamas mano filmuose, atsiranda iš skirtingų šaltinių. „Atkūrime“ labai aiškiai žinojau, kaip kontrastingai turi vystytis veiksmas, kad žiūrovas norėtų herojams sušukti: „Negi jūs nesuprantame, kaip čia viskas absurdiška?!“ Dirbant su „Piligrimų“ scenarijumi, juokas tragiškose istorijos vietose kildavo iš to, jog apie slegiančius dalykus buvo labai sunku rašyti. Natūraliai norėjosi pasukti įvykius taip, kad jie keltų juoką, nes kai situacija maksimaliai negatyvi ir įtempta, juokas suveikia kaip kompiuterio perkrovimas. Nemažai absurdo ateina ir iš dramaturginių sumetimų: šmaikštus pajuokavimas daug geriau kelia įtampą iš prikausto dėmesį nei atviras pyktis arba agresija. Tai labai gyvenimiška – žiūrovui žymiai įdomiau išlaikyti saugų atstumą tarp savęs ir istorijos veikėjų, bandyti į situaciją įsijausti iš šalies. Tokiu būdu stimuliuojamas empatijos jausmas.

Pagrindinius „Piligrimų“ herojus Indrę (akt. Gabija Bargalaitė) ir Paulių (akt. Giedrius Kiela) vienija trauminė patirtis, su kuria jie tvarkosi labai skirtingai. Po filmo epicentre esančio smurtinio įvykio praėjo ketveri metai, tačiau vienas personažas nori jį detaliai rekonstruoti, o kitas skausmą slepia po stiprybės šarvais. Kokia vizualiai taikli, įvairiapusė žmonių ir jų skausmo priėmimo studija. Kaip atradote taip giliai personažus išjautusius aktorius?

Gabiją pasirinkome vos pateikę paraišką sumanymo finansavimui. Ką filme veikia jos herojė paaiškėja tik po penkiasdešimties minučių, todėl norėjosi, kad tai būtų stipri, įdomi asmenybė, netikėtai reaguojanti į situacijas. Su kastingo režisiere Marija Kavtaradze daug galvojome, kur rasti tikrai tvirtą žmogų „su paslaptimi“. Gabiją prisiminiau iš kino stovyklų paaugliams; ji visada atrodė viena iš tų, kuriuos pažįsti prabėgomis, bet kai sutinki, toks jausmas, kad jie tavęs nekenčia. Man patiko ši savybė, nes taip ir įsivaizdavau šią veikėją. Be didelės atrankos pasirinkti, kas vaidins pagrindinę heroję, buvo sudėtingas ir rizikingas sprendimas, bet norėjome taupyti savo laiką ir išlaikyti Gabijos motyvaciją. Planavome, kad vyro vaidmenį atliks aktorius Paulius Markevičius, tačiau dėl darbo teatre jis nebūtų suspėjęs. Ieškojome žmogaus, kuris atrodytų ne pasiruošęs keršyti už savo brolio mirtį, o pasidavęs. Matydamas bevaises atrankas, mano bičiulis Giedrius sureagavo ir pasisiūlė Paulių vaidinti pats. Kai prie komandos prisijungė Giedrius, Gabija dar labiau sustip­rėjo, jų duete užgimė gera chemija.

Filmo herojai iš Vilniaus atvyksta į Karmėlavą, kur jų piligrimystė vietinio gyvenimo kontekste atrodo nesuprasta, beprasmiška ir net beprotiška. Ar čia kuriamas konfliktas tarp miesto kompleksiškumo ir provincijos „paprastumo“? „Piligrimų“ istorija – reali miestelio įvykio citata?

Aš pats esu augęs Karmėlavoje, čia gyvena mano tėvai, žinau, ką kiekviena vieta reiškia. Kai esi įsikūręs didmiestyje, mieste, viskas labai sluoksniuota, praskiesta, ir nors gyventojų bei įvykių daug daugiau, emocinis žemėlapis – gerokai švaresnis. Miesteliuose kas nors išskirtinio nutinka rečiau, tačiau tai tampa folkloro dalimi, psichiniu kraštovaizdžiu. Viena priežasčių, kodėl bijome provincijos, yra jos ramybė. Toks pagrindinis skirtumas, kuris galbūt kuria kon­fliktą tarp Vilniaus ir Karmėlavos.

Dalis įvykių filme yra mano prisiminimai, vaikystės nuogirdos. Siekiau logikos, bet stengiausi neprisirišti prie realių faktų ir „Piligrimuose“ konkrečios istorijos necituoti, tačiau neabejoju, kad kažkas tokio kaip pagrobimas, nužudymas ar panašiai Karmėlavoje tikrai yra buvę. Tai galėjo nutikti bet kokiame kitame miestelyje, bet norėjau, kad Karmėlava būtų įvardyta, išlaikant pagarbą šiai erdvei, kurioje filmavome.

Kaip filme nagrinėjamą netekties temą atspindi pats jo pavadinimas?

„Piligrimų“ idėja man atėjo gana vėlai, kai jau buvau sugalvojęs filmo struktūrą. Tada nesinorėjo jokių nuorodų į šventas vietas, religijas. Juk šventa tai tiesiog visa, kas asmeniška, svarbu. Užsienyje esu sulaukęs komentarų, jog filmo kontekste gana makabriška, kad herojai keliauja per nusikaltimo vietas, tarsi laikydami jas šventomis. Vis dėlto man tai primena Kryžiaus kelio, neatsiejamo nuo skausmingos kančios, stotis. Šventumą dažnai lydi kančia. Deja, šios istorijos herojai neranda išrišimo, tikėjimo ir paguodos. Galbūt Pauliui po brolio mirties rekonstrukcijos ir palengvės, tačiau galima nujausti, kad Indrei tikroji kančia prasidės tik grįžus iš Karmėlavos…

Ar tiesa, kad Tavo anksčiau sukurti trumpametražiai ir šis pilnametražis filmas yra glaudžiai susiję ir vienas kitą papildantys? Kokia jų žiūrėjimo instrukcija?

Prieš statant filmą, Lietuvoje yra skiriamas finansavimas parengiamiesiems darbams. Dažniausiai iš šių resursų filmuojama kokia kieta būsimo filmo scena, siekiant pagrįsti kūrėjų vizualinius įgūdžius, režisūrinius sprendimus, tačiau mes su kolege režisiere Klementina Remeikaite nusprendėme, kad paimsime vieną sceną iš „Piligrimų“ ir iš jos sukursime trumpametražį filmą. Taigi „Atkūrimas“ turėjo būti vienas pilnametražio fragmentų, bet galiausiai šią sceną išėmiau, išplėčiau ir tai tapo savarankišku darbu. Anksčiau savo sukurtų trumpamet­ražių filmų nelaikau „Piligrimų“ dalimi ir nesu tikras, ar gera mintis žiūrėti juos chronologine tvarka visus kartu – kadangi kartojasi vietos, aktoriai, gali būti painu. Tačiau, kai sukūriau „Piligrimus“, pajutau, kad tai teminis ir vizualinis mano kūrybos apibendrinimas.

„Piligrimuose“ neskamba jokia muzika. Ką Tau reiškia tyla?

Tyla gali būti dviprasmiška, ir ramybė, ir įtampa, gali viskuo ją užpildyti, ir tai įdomu. Kaip su žmonėmis – su vienais lengva ir gera tylėti, o su kitais norisi kuo greičiau skirstytis į priešingas puses. Kodėl „Piligrimai“ neturi muzikinio takelio? Tiesiog dar nesu savo darbams radęs kompozitoriaus, nors man patinka muzika filmuose, ir net kai jos būna daug. Pavyzdžiui, dramos „Ramiai sėdintis Dramblys“ (2018, rež. Hu Bo) garso takelis nuostabus. Čia jis labai svarbus ir be jo sunku įsivaizduoti filmą. Kompozitorius ir režisierius buvo geri draugai ir kompozitorius pabaigė muziką jau po režisieriaus mirties. Norėčiau ir aš rasti žmogų, su kuo galėčiau bendradarbiauti jau realizuodamas sumanymą, o kol jo ieškau, tylą priimu kaip dar vieną filmo elementą.

Finalinė scena prie upės – nepaprastai estetiška, vizuali poezija gamtos apsuptyje. Ar tai planuotas, ar kūrybinio proceso metu gimęs katarsis?

Filmo struktūros idėja – nuosekliai keliauti per lokacijas, pradedant vieta, kur žmogus buvo pagrobtas, ir baigiant ten, kur buvo paliktas jo kūnas. Scenarijuje finalą planavau visai kitokį: Paulius turėjo stoti į akistatą su žudiko broliu Jurgiu, tačiau mačiau, kad tarp jų nesimezga ryšys. Tuo metu Indrės personažas vis labiau augo, atsiskleidė ir galiausiai pabaigoje tapo pagrindinis. Svarbus montažo momentas – Indrė stovi, o kitame kadre jau guli vandenyje, ten, kur kažkada gulėjo nužudytasis. Turėjau priimti, kad paskutinė scena bus ne tokia, kokia sumanyta scenarijaus rašymo pradžioje. Man ji buvo pati keisčiausia, kadangi esu linkęs akcentuoti verbalinę komunikaciją, o čia viskas susivedė į jausmą.

Šiandien nacionalinio kino industrijoje matoma tendencija iš arti žvelgti į tokias subtilias temas kaip psichinė sveikata, savojo identiteto paieškos, moralinės dilemos. Apie kokį ir kokiam žmogui savo darbais kalba Tavo kartos lietuviško kino kūrėjai, tokie kaip Marija Kavtaradzė, Andrius Blaževičius ir kiti?

Manau, kinas sukasi ne tik apie individus, prasiveržia ir bendresnės temos, paliečiančios istorinius aspektus, socialinės realybės patirtis. Mano režisierių karta labai įdomi tuo, kad visi esame be galo skirtingi, daugelis bendradarbiaujame vieni su kitais, bet kiekvienam rūpi atrasti savitą braižą, vizualumą. Šiandienio nacionalinio kino tendencijos išryškės tik po gero dešimtmečio, kai turėsime perspektyvą, atstumas leis jį apžvelgti ir įvertinti.

Kinas yra tam tikra emocinė treniruotė, empatijos fabrikas. Kūrėjas, bandantis priversti žiūrovą mąstyti vienaip ar kitaip – jau praeitis. Manau, emocinis objektyvumas svarbiau nei aiškiai išdėstyti filmo mintis ir siužetas: per daug uždominavęs intelektualinis lygmuo visada atima pasimėgavimą pačiu kūriniu. Tuo labiau kad filmai ne visada prisiveja aktualijas, nes kol yra pristatomi publikai, juos įkvėpę įvykiai jau būna primiršti. Nors neseniai peržiūrėjau savo trumpametražį „Pirtis“ (2018); tuo metu, kai kūrėme, visos analizuojamos temos buvo ypač aktualios, tačiau pažiūrėjus iš naujo – toks jausmas, lyg būčiau jį pastatęs šiemet. Stipriam filmui nereikia pažodinio paaiškinimo, jis savaime sukels emocinę perkrovą, po kurios atsivers galimybė tapti geresniu žmogumi.

Žymos: