Žmogus labai panašus į citadelę. Jis išgriauna sienas, kad įgytų laisvę, bet lieka sugriauta ir žvaigždėms atvira tvirtovė.

Taip rašė Antoine’as de Saint-Exupery savo knygoje „Citadelė“. Citadelę galima suvokti tiek kaip vidinę tvirtovę, tiek kaip dvasios miestą, kurį būtina saugoti. Tačiau, kad imtume jį saugoti, reikia, kad jame būtų, ką ginti.

Tai vidinė tikrovė ir vidinė tvirtovė. Pakylėta nuo kasdienybės. O šalia pastatysiu purviną, prirūkytą, blausios lempos apšviestą daugiabučio laiptinę. Daugiabutis – itin fiziška vieta su itin fiziškais „veikėjais“, kuriuos galima tipizuoti: dama su šuneliu; tas iš ketvirto aukšto; senutė; tie, kur kaime daug laiko leidžia; katinų globėja; šizofrenikas; jauna tvarkinga šeima; tie išsiskyrę. Vardų kaimynai neturi. Bet jų tarsi ir nereikia…

Antoine’as de Saint-Exupery buvo lakūnas. „Citadelę“ jis vadino savo gyvenimo knyga, kurios pabaigti rašytojui neleido žūtis. Savo prozoje autorius žvelgia į žmones daug aprėpiančiu žvilgsniu, tarsi stebėdamas juos iš aukštai. Kūrinio centre – utopinio Sacharos dykumos miesto valdovas. Smėlio audros, karštyje kylantys miražai, dykuma keliaujantys karavanai ir sūnaus pokalbiai su tėvu. Valdovo refleksijos itin poetiškos – tai išminties pamokos apie žmogaus ir civilizacijos veikimo principus.

O čia šiandien teturime seną apleistą laiptinę… Tačiau keliami klausimai tie patys: koks asmens santykis su visuomene? Kur riba tarp asmeninės ir viešosios erdvių?

Kaip atrodytų daugiabučiai iš lakūno skrydžio? Iš aukštai jie primena senovės paminklus, stounhendžus, saugančius kylančią saulę. Bet kuo arčiau žemės, tuo labiau „žmogiška, pernelyg žmogiška“. Zuja triukšmingi automobiliai, dėl niekų pykstasi kaimynai. Loja šunys. Klega į mokyklą skubantys vaikai.

„Gyvenimas nėra nei paprastas, nei sudėtingas, nei aiškus, nei nesuprantamas, nei prieštaringas, nei vientisas. Jis yra“, – rašo Exupery. O gyvenimas daugiabutyje – mažų mažiausiai keistas. Bet jis (irgi) tiesiog yra.

Keistas, nes gyvendami taip arti vieni kitų, gyvename ne bendruomenėje, bet kiekvienas sau. Gyvename degtukų dėžutėje, kuri dar suskirstyta į mažesnius narvelius. Girdžiu, kaip dienas leidžia kaimynai. Kada gulasi, keliasi, prausiasi, kada pietums muša karbonadus. Jei pridėsime muziką, garsias kalbas, gyvenimo kokybė tokiame name – ne itin. Bet kai įpranti, nėra jau taip blogai.

Exupery kėlė klausimus, kurie nuostabiai tinka šiandienai bei svarstymams apie laiptinės fenomeną, pvz.: kokiu būdu suderinti asmeninę laisvę su veikimu dėl visuotinio žmonijos gėrio?