Simbolius įvairios kultūros dažniausiai paveldi iš mitų, apeiginių ritualų, tikėjimų, religijų, jie tampa įprastiniais susikalbėjimo kodais ar išskirtiniais pranešimo ženklais, pagal kuriuos susivokiame, kokiame kunkuliuojančio Babelio bokšto kambarėlyje sėdime. Viena aišku – simbolis išreiškia kokią nors ypatingą mintį, idėją, tik ją perpasakoti žodžiais, visiškai atskleisti prasmę – beveik neįmanoma. Tačiau kaip maga! Naujajame Testamente Kristus daugybę kartų pamini Rašto aiškintojus. Taigi, šis užsiėmimas – skaityti ir išnarplioti, kas po žodžiu (vaizdu) paslėpta, – tikrai ne mūsų laikų reikalas. Tūkstančius metų žmogus vis stengiasi suprasti ir savaip išgliaudyti netiesiogines prasmes, tad begalinėse interpretacijų pievose galima ir pasiklysti, ir nusilaužti koją.

Beje, apie lūžusią koją. 1964 m. JAV kompanija „20th Century Fox“ ėmėsi sukti Michaelio Cacoyannio režisuojamą juostą „Graikas Zorba“ pagal to paties pavadinimo Nikoso Kazantzakio romaną. Filmas tapo tų laikų populiariausia ir pelningiausia ekranizacija, o garso takelį sukūręs kompozitorius Mikis Theodorakis į plačiuosius vandenis išplaukė triumfo valtelėje. Šis Graikijoje filmuotas kino šedevras nėra holivudinė pasaka, jame tiek daug visokių Europos civilizacijos lopšio artefaktų, beje, gana niūrių ir skausmingų, kad neįmanoma patikėti, jog buvo puikiai įvertintas ir gyvenančiųjų už Atlanto – trys „Oskarai“, du JAV kino kritikų tarybos apdovanojimai bei galybė nominacijų kituose konkursuose. Tai štai, besirengiant filmuoti finalines juostos scenas, kuriose du vyrai šoka, pagrindinis aktorius susilaužė pėdą, tad jam atlikti šuolius bei kitokius greitus judesius tapo sudėtinga. Būtent tada gimė pristatomų ir pažeme velkamų kojų choreografija, kuriai įprasminti vėliau sukurta legenda, esą tai senovinis nacionalinis graikų, o dar tiksliau – Kretos graikų šokis. Sugalvotas ir pavadinimas – sirtakis.

Taigi, šiam „senoviniam kretiečių“ kūriniui 2024-aisiais sueis 60 metų – ir muzikai, ir judesių kompozicijai. Žaibišku greičiu jis pasaulyje tapo vienu populiariausių šokių, kurį graikai pasididžiuodami pristato kaip savo paveldą, kaip simbolį, atspindintį jų kultūrą. Taip, vienas šio fenomeno autorių – graikas, Theodorakis. Bet kitas – meksikietis, žiūrovams pažįstamas kaip aktorius Anthony’is Quinnas. Štai graiko etalonas – meksikiečio veidas, karštas ir keistas būdas, charizma, kurios šerdimi tampa žodžiai: „Po velnių, bose, jūs man per daug patinkate, kad to nepasakyčiau. Jūs turite viską… išskyrus vieną dalyką – beprotybę. Vyrui reikia šiek tiek beprotybės, kitaip… jis niekada neišdrįsta nupjauti virvės ir tapti laisvas.“ Po įvairiausius kraštus, taip pat ir Ameriką, gausiai išsibarsčiusi graikų diaspora yra ryški, ypatinga, gal todėl tiek dėmesio sulaukia filmai, vaizduojantys jų papročius bei tradicijas (na, kad ir komedija „Mano didelės storos graikiškos vestuvės“), tačiau paskutinius šešis dešimtmečius mes visi esame pasirengę pabūti graikais ar su graikais, šokdami akimirksniu atpažįstamos melodijos lydimą sirtakį.

Jei pamėgintume objektyviai apibrėžti, kas gi yra simbolis, turėtume pripažinti, kad bemaž viskas, jei tik kalbame apie žmogų ir jo rankomis sukurtą dalyką – kultūrą. Natūra nei kuria, nei ieško, nei reikalauja kokių nors netiesioginių prasmių, o ir apskritai būties įprasminimo. Tik dirbtinius dalykus kuriančiai būtybei svarbu įžvelgti, kas yra anapus kiekvieno objekto – ką simbolizuoja saulė ir mėnuo Egipte ar Persijoje, juodas ir baltas In ir Jang piešinys kinų tradicijoje, chrizantema japonų heraldikoje, žuvys krikščionių šventyklose… Tačiau kultūros, kaip ir simbolių, gimimas niekada nesiliauja. Tik vieni artefaktai nugula giliau pasąmonėn, o kiti ima pulsuoti aktualiau, intensyviau, šiuolaikiškiau. Ar įmanoma simbolines prasmes ištrinti visiškai, visiems laikams? C. G. Jungas pasakytų, kad turbūt ne, simbolius užrakina mūsų kolektyvinė atmintis ir bet kada gali išleisti laisvėn. Tik tų archajiškųjų, įaugusių „iki kaulų smegenų“, valdyti negalime, o naujus kurti privalome atsakingai. Nes kiekvienas garsas, ženklas, judesys, spalva jau yra buvę, jau prikrauti informacijos lyg DNR grandinė genomų, tad lengva suklysti kažką iškerpant ar sudubliuojant, tikintis priešingo rezultato. Gerai, jei kūrybinis aktas nutinka tarsi netyčia, tarsi savaime, natūraliai išplaukia lyg sirtakis ir tampa džiaugsmo, laimės bei bendrystės simboliu.