fbpx

LAIKAS IR MEILĖ

Erika DRUNGYTĖ

Nuo XVI iki XVIII amžiaus Europos dailėje, kuri, be bažnytinių temų, aktyviai eksploatavo antikinę mitologiją, labai išplito vienas siužetas, pakartotas skirtingų dailininkų – Kupidono (Amūro, Eroto) nubaudimas. Ko gera, Renesanso bei iš jo išriedėjusio Baroko epochose buvo gerokai pripainioti graikų ir romėnų mitai, prigalvota naujų siužetų ir – pagal krikščioniškąją pasaulėžiūrą – alegorijų. Tad tą vargšą nuogą sparnuotą mažylį su lanku bei strėline gaudyti, prilupti ir pažaboti tegalėjo visai kitos pasaulėžiūros kultūroje užaugę menininkai, nieko bendra neturintys su gaivalinga, gamtos stichijoms atsidavusia Antika.

Sunku būtų išvardyti visus dailininkus, pakartojusius Kupidono sparnų pa- arba nu- kirpimo motyvą, nors, tiesą sakant, greta jų turėtų rikiuotis ir siūliusieji tą dievuką sučiupti tinklais, gerokai pamokyti pagrūmojant ar trinktelint per minkštąją sulaužytu jo lanku. Kas gi baudėjas? Negailestingas laisvos meilės ir erotikos, nebrandaus, iracionalaus, širdį sužeidžiančio nepastovaus jausmo neigėjas? Tai – Laikas. Graikų Chronas, romėnų Saturnas (šis dar ir žemdirbystės globėjas) – barzdoti ir jau pražilę, bet raumeningi vyrai su didžiuliais lyg arkangelų sparnais, pasičiupę pjautuvą ar dalgį (ne, ne giltinės, ūkininkų), vaikėsi tą putto po laukus lyg drugelį, kol sugavę pakirpdavo plunksnas ar visai nurėždavo mažutes skraidymo priemones.

Ant vieno iš XVII a. sparnų kirpimą vaizduojančių kūrinių dailininkas François Perrier užrašė: „Meilė nugali viską, bet laikas nugali Meilę.“ Tai kaipgi čia išeina, jei pagrindinis krikščionybės šūkis yra atvirkščias? Dar daugiau – Kristus sakosi pats esąs meilė, ir tik mylintys žmonės bus išganyti. Regis, Renesansas, atgaivinęs ir išpopuliarinęs senuosius mitus, bus pakliuvęs į savo paties pinkles. Nors išsilaisvinęs iš vadinamųjų tamsiųjų amžių griežtumo, perdėtų moralės normų ir mokslo persekiojimo ėmė nežabotai vaizduoti nuogus kūnus, vis tik gamtos, vadinasi, ir aistros, jau niekada nesulydė į vieną visumą su dvasingumu. Kiek kitaip nutiko romantizmo laikotarpiu, kai pliūptelėjo nevaržomo jausmo blyksnių banga, kai dėl meilės buvo madinga net nusižudyti – per šią epochą Kupidono strėlės vėl skriejo niekieno nesulaikomos.

Žinoma, pavasaris ir jaunystė yra mažųjų vėjavaikių metas, kai „angeliukai“ užrištomis akimis (lyg Sandro Botticellio paveiksle „La Primavera“) šaudo, kur pakliūva. Argi tiems žaidimams reikia proto? Bet pavasarį lygiai taip pat greta senųjų apeigų su margučiais, reiškiančiais vaisingumą bei atgimimą, jau nebeištrinamai stovi ir prisikėlusio iš mirusiųjų Dievo figūra. Dvi kultūros, dvi esmės, visur žymimos „iki“ ir „po“. Būtent toji „po“ prisilietė Renesanso menininkų teptukų bei pieštukų, ieškodama atsakymo į klausimą – o kas yra daugiau už gaivalą? Už tas užrištas akis, kai nubraukiama atsakomybė, įsipareigojimas, nuogumas, nenumaldomi kūno troškimai? Nes pagrindinis skirtumas tarp piktdžiugiškai kvatojančio, žeidžiančio Kupidono ir dėl meilės žmonijai pasiaukojusio Kristaus – trumpalaikiškumo ir amžinybės priešprieša. Gal todėl Chronas, gal todėl nesibaigiantis ir išmintingas prieš jauną, kvailą, baigtinį.

2023-04-25
Tags: