Rūta Katiliūtė, viena garsiausių vyresniosios kartos abstrakcionisčių, savo meninę karjerą netikėtai pradėjo nuo vitražo studijų Dailės institute, kadangi vos tik jai 1962-aisiais įstojus į Tapybos katedrą, ši buvo dviem metams panaikinta. Vietoje dailininkės įgijusi vitražistės specialybę ir diplominiam darbui sukūrusi vitražą žymiam sovietmečio Vilniaus alaus restoranui „Tauro ragas“, Katiliūtė pasinėrė į ieškojimų laikotarpį ir įtvirtino savo kūrybos principus tapyboje. Nors šiandien ji geriausiai žinoma kaip mėlynos spalvos tyrėja, dėl to savo kolegų praminta „mėlynąja raitele“ (subtili nuoroda į XX a. pr. susibūrusią menininkų grupę „Der Blaue Reiter“, padariusią įtaką įvairioms abstrakcionizmo sritims), savo darbuose Katiliūtė išbandė itin platų spalvų spektrą, o devintame dešimtmetyje jos tapyba instaliacijų forma išsiplėtė į aplinką – į miestų gatveles ir apleistus namus, miškus ir kopas – atkartojant ir paryškinant gamtos bei urbanistinius peizažus.

Skaitant menotyrininkų, filosofų tekstus apie Katiliūtės kūrybą bei susitikus su pačia menininke susidaro įspūdis, kad jos darbai ypač atviri interpretacijų gausai – vyrauja gamtos pradų, kvapo, dvasingumo ir erotikos, savasties, jausmų bei emocijų, metafizikos tekstinės variacijos. Vis dėlto, šiame straipsnyje norisi pasiūlyti į Rūtos Katiliūtės monumentalias drobes žvelgti įtraukiant asmeninį meno kūrinio patyrimą ir akcentuoti tik gyvai jose pastebimus skirtingus spalvos materialumus (dažo medžiagines išraiškas) bei kintančią jų prasmę.

Neretai išgirstu, kad abstrakcijose sunku kažką įžvelgti arba kad jose galima pamatyti, ką tik nori. Atsivertus vienintelio Rūtai Katiliūtei skirto katalogo tekstą, pirmas sakinys skamba taip: „<…> paveikslai, kai ką trikdantys tuo, kad juose tarsi „nieko nėra“, netikėtai atskleidžia, kaip keičiasi laikai, papročiai, visuomenės nuotaikos, individų jautrumas ir būties suvokimas“. Nors iš pirmo įspūdžio ir gali pasirodyti, jog juose „nieko nėra“, visgi 2016 m. menininkė buvo apdovanota Nacionaline kultūros ir meno premija už abstrakčiosios tapybos turtingumą. Minimalistinės Katiliūtės abstrakcijos be abejonės talpina daug reikšmių bei prasmių, kurias atrasti gali atidus žiūrovas (ar metodologiniais įrankiais apsirūpinęs menotyrininkas). Kaip teigia prancūzų meno kritikas Yve’as-Alainas Bois, vertingas paveikslas – tai ne kas kita kaip kūrinys, gebantis įsilieti į daugiau diskursų, užduoti daugiau klausimų ir atverti daugiau interpretacijos krypčių.

Šiandien vertingiausias ir įsimintiniausias santykis su paveikslu užsimezga apžiūrint jį gyvai, ypač gyvenant perteklinių vaizdų sraute. Jau XX a. 7-ame dešimtmetyje minimalistai, tarp jų tapytoja Agnesė Martin, skulptoriai Carlas Andre ir Robertas Morrisas, instaliacijų kūrėjas Donaldas Juddas, išryškino patyrimo (čia ir dabar) aspekto svarbą meno kūrinio sampratai. Žinoma, ne mažiau svarbus yra tokio patyrimo įžodinimas, argumentavimas bei įkontekstinimas, nes tik apmąstytas potyris virsta patirtimi, o neįsisąmonintas ar nereflektuotas – nugrimzta į užmarštį. Šiuo metu Rūtos Katiliūtės darbų parodos nėra, tačiau nuolatinėje 2019 m. atnaujintoje XX–XXI a. ekspozicijoje Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) kabo du jos paveikslai, kurie gali pasiūlyti fenomenologinį vizualumą, t. y. kūrinio patyrimą erdvėje ir lytėjimą akimis, kalbant vokiečių filosofo Walterio Benjamino terminais, ir taip užtikrinti meno kūrinio aurą. Jau minėtame 2014 m. išleistame kataloge apžvelgiama visa menininkės kūryba, tačiau reprodukcijose sunkiai apčiuopiama paveikslų faktūra, turinti itin didelę svarbą jų analizei. Monochrominės spalvinės Katiliūtės abstrakcijos tiesiog neatsiejamos nuo paties dažo materialumo – vis besikeičiančios jo tepimo manieros – kurio prasmė niekada nėra baigtinė. NDG eksponuojami dailininkės paveikslai „Mėlynas krantas“ (1982) ir „Mėnulio vasara“ (1989) pristato du ryškiausius jos kūryboje aptinkamus spalvos materialumus – vienas pasižymi šiurkštumu, gruoblėtumu, tirštumu, kitas – perregimumu, plonumu, lygumu. Pastarasis yra dominuojantis ir sutinkamas beveik kiekviename Katiliūtės paveiksle, o pirmasis randamas kiek rečiau – fragmentiškai, – dažnai jis griaunantis vaizdo erdviškumo įspūdį, jį suplokštinantis. Ar tai būtų tirštas, reljefinis dažas, ar drobės medžiagiškumas, prasiskverbęs pro beveik perregimus, itin plonus dažo sluoksnius, kiekvienas iš šių materialumų atskleidžia juslinius kūrinio aspektus ir leidžia interpretuoti tai, kas regima paveikslo paviršiuje (ką matau, tą interpretuoju).