Erika DRUNGYTĖ

Kultūra ir jaunas vynas

Na, tai kaip to vyruko, kuris mokėjo vandenį paverst vynu, vardas? Sakote – Jėzus? Buvo ir Jėzus, bet prieš jį Graikijoje pašėliojo toks nežinia iš kur atklydęs ir labai jau negraikiškas dievas Dionisas. Ir ne, ne todėl, kad vynas liejosi laisvai (nors ir ši aplinkybė be galo svarbi), o dėl dievų ir žmonių suartėjimo bei bendrų veiklų suklestėjimo. Visiems žinoma, kad Dionisą žemės mergelės Semelės įsčiose pradėjo pats Dzeusas, vėliau turėjęs užsimezgusį vaisių gelbėti nuo pavydžiosios savo žmonos Heros, pražudžiusios besilaukiančią motiną. Taigi neišnešioto pusdievio embrioną į savo kūną priėmė visų dievų dievas, o vėliau ir pagimdė. Du kartus gimęs Dionisas niekada nepamiršo Semelės, iš mirusiųjų karalystės ją perkėlė amžinajam gyvenimui tarp dievų. Apie jaunuolio nuotykius žemėje prikalbėta visokių legendų, bet svarbiausios žinios, regis, šios – jis kažkurį savo gyvenimo tarpsnį keliavo, buvo nusidanginęs ne tik į Egiptą, bet ir Indiją, grįžęs į graikų žemes išmokė žmones auginti vynuoges ir gaminti vyną, globojo sukultūrintą augaliją, tačiau apimtas pykčio kitiems sukeldavęs haliucinacijas ir beprotybę, kurios metu tie padarydavę sunkių nusikaltimų. Nužudytas titanų, Dionisas atgimė, kitaip tariant – prisikėlė iš mirusiųjų.

Į Elados žmonių, turėjusių rimtus ir hierarchiškai labai griežtai apibrėžtus santykius su Olimpo valdytojais, gyvenimą šis jaunuolis įnešė daug triukšmo bei chaoso, panaikinęs ribas tarp kūno ir dvasios, gyvenimo ir mirties, proto ir beprotybės, tad ne iš karto tapo priimtinas, o kai jau kultas įsigalėjo, įsismarkavusius gerbėjus reikėjo suvaldyti įstatymais. Tačiau viena aišku – jis padarė didžiulę įtaką antikinės visuomenės papročiams ir kultūrai, kuri iš esmės pakito savąja raiška ir formomis, bei suteikė Atikos gyventojams galimybę tris kartus per metus (po suvaržymų – vieną kas dvejus metus) patirti ekstazės akimirkas. Dionisijos – gamtos, atgimimo, derlingumo ir vaisingumo dievui skirtos šventės su labai jau prieštaringai vertinamomis apeigomis, – nepaisant baisių, negatyvių jų aprašymų (ypač šleikščiai atspindimų romėniškuoju bakchanalijų pavadinimu), padovanojo pasauliui komediją ir tragediją, apskritai – teatrą, tad kad ir kokios buvusios jo priešaušrio aplinkybės, jauniausiajam olimpiečiui už tai esame dėkingi.

Religijotyroje gausybė tvirtinimų, jog graikų kultūra labai paveikusi krikščionybę, ne vieno mokslininko pastebėta, kad tarp Dioniso ir Jėzaus gausu paralelių, kurias lengva pamatyti kiekvienam. Štai kad ir Trijų Karalių šventė, kai minima Rytų išminčių, magų kelionė į Betliejų, kur jie įteikė kūdikėliui dovanas, nusilenkdami kaip karaliui ir dievui (o juk Dioniso šlovinimas, dovanų teikimas – vienos svarbiausių apeigų olimpiečiui skirtose misterijose). Šis žiemos švenčių pabaigtuvių minėjimas ir ikikrikščioniškuoju laikotarpiu buvo žinomas bei išsiskyrė persirengėlių eisenomis, linksmybėmis, vaišėmis. Saulės įsitvirtinimas, dienos ilgėjimas, šviesos gausėjimas teikė vilties, skatino džiaugtis. Regis, šiame kontekste, jungiančiame saulę, antikos pusdievį ir krikščionių Dievą, taip pat prisimintinas Liudvikas XIV – karnavalais, baletais, apskritai menu, lėbavimu bei gausiais kūniškais malonumais savo gyvenimą įvairinęs karalius, pasivadinęs Saule ir pats save sudievinęs.

Tikėjimų, apeigų, ritualų rate sukasi visos kultūros. Susitikdamos ir išsiskirdamos, viena kitą paliesdamos, pakeisdamos ar užklodamos, perimdamos ir perdirbdamos garbinimo objektus, papročius, simbolius, juos sakralizuodamos ar supasaulietindamos. Tad nėra didelės nuostabos, kad graikų Semelę primena judėjų Marija, Demetrą – lietuvių Žemyna, Prakorimą – indų Pradžiapatis. Tačiau kai leidžiamasi į „tiesos“ paieškas, norint įrodyti, jog viena ar kita yra geriau, tikriau, autentiškiau, švenčiau, kai prasideda pykčiai ir ginčai, neigimas ir niekinimas, staiga vėl viskas grįžta į tą mito dalį, kai keršto ir pykčio vedina Hera atima Dionisui blaivų protą ir šis pradeda blaškytis po pasaulį, negana to, ir pats daugumą sutiktų jį nepalankiai vertinančių žmonių ar dievybių paversdamas bepročiais, imančiais žudyti ar nusižudančiais. Argi nebūtų daug išmintingiau tik stebėti visas šias dėliones ir matyti, kaip su kiekvienu nauju amžiumi kultūros bręsta, vis labiau išryškindamos žmogaus dvasinės prigimties viršenybę prieš gaivališkąją, kūniškąją, kai vienu atveju prisigeriama jauno vyno ir praradus sąmonę pasineriama į orgijų beprotybę, o kitu imama save suvokti kaip metaforą – vaisius duodančio vynmedžio šakelę, prižiūrimą tikrojo vynuogininko?

Žymos: