Erika DRUNGYTĖ

Kulkosvaidis ir žiedas

Šaltas šaltas pavasaris… Iki balandžio vidurio naktimis šalnos. Nieko nebodami parkų inkiluose peri tik dančiasnapiai. Na, žmogui taip atrodo, nes varnėnai, nors ir visaip laido savo švilpynes, kad jaukiai sėdėtų jiems sukaltuose nameliuose – nematyti. Kuo gi jauniklius maitintų – jokia gyvybė nei skraidžioja, nei ropoja. Ir vis tik – vos pasikeičia vėjas, vos pro debesį išlenda saulė, sujuda sukruta krūmai, medžių vainikai, skruzdėlynai ir pernykščių lapų šnarutynai. Užtenka vienos šiltesnės dienos – jau sproginėja pirmųjų gėlių pumpurai. Pievose – šalpusniai, plukės, žliūgės, šlaituose – žibuoklės, o darželiuose ir soduose ima mirgėti krokai, snieguolės, scylės, narcizai, hiacintai, raktažolės. Ištveria net sniegą. Nes žydėti reikia. Kiek čia to šiltojo sezono – prieky dar keturi mėnesiai ir tuk tuk tuk – rugsėjis.

Žydėti reikia. Neįmanoma be žiedo. Nei augalui, nei žmogui. Orai drungni… žoleles visokias… iš numirusių… Viskas ratu, žiedu. Nužydėjo, subrandino, numirė, prisikėlė, prasikalė, sukrovė, pražydo. Bet jeigu nespėjo? Jei nuskynė? Nupjovė? Užmušė? Tada nėra tęsinio, nėra sėklų, nėra iš vieno į kitą, iš kraujo į kraują. Sušaudytas tulpių laukas žiedlapiais pakyla į orą, atrodytų – drugeliai, o krenta žemėn ir daugiau jokio gyvybės virptelėjimo. Juk galėtum taip padaryti, va tokį performansą, bet net į gėles nekyla ranka, jauti baimę, gėdą, kaltę vien pagalvojęs. O į moteris, mergaites, mergytes? Dabar, kai pavasaris jau pasirengęs, kai kalendoriuje – prisikėlimo Velykos ir stebuklo išsipildymas…

Šaltas 2022-ųjų pavasaris. Stingdo ne sniego gūsiai ar aštri jaunatis giedrame nakties danguje. Karas. Dar sunku suvokti, sunku patikėti, bet žinios kasdieną žiaurėja. Daugiau kaip mėnesį Ukrainoje vyksta Golgotos finalas. Ne, jokio varymo į egzekucijos vietą, jokių stotelių, jokių pagalbininkų nešant kryžių. Nuo pirmos dienos vinys, plaktukas ir ietis. Ar yra kas negirdėjo tylaus: „Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ Bet aplink – stebėtojai, delsiantys, kažin ko laukiantys, praleidžiantys imperijos kareivius ir nesipriešinantys jų vykdomiems nukryžiavimams. Kaukolių kalnas auga ir plečiasi. Kareiviai traukia žiedus iš granatų, kareiviai grūdasi į kišenes nužudytųjų žiedus, kareiviai paleidžia kulkosvaidžių seriją į tautos žiedą…

Dabar, šią akimirką, atrodo, kad Ukrainoje pavasaris neįmanomas. Kad neįmanomos Velykos ir Nukryžiuotojo prisikėlimas. Bet jį liudysime. Kitą pavasarį – šiltesnį, gaivesnį, dainuojantį, pilną strazdų giesmininkų ir krokų, snieguolių, scylių, narcizų, hiacintų, raktažolių atgimstančiuose soduose. Tada prisiminsime žodžius: „Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir žengti į savo garbę?“ Į savo garbę žengs visa tauta. Visos moterys, mergaitės, mergytės. Jų visi žiedai švytės vainiku virš žemės, kuriai likimas jau ne kartą skyrė nesuvokiamo žiaurumo išbandymus. O jos tikėjimas… Taip, jos tikėjimas pražydins stebuklo žiedą. Nes kitaip negali būti.

Žymos: