Liucija turi patį gražiausią sodą, 2020. Aliejus, drobė, 90 x 70
Kalbino Ignas Kazakevičius

Kristina Asinus. Geroji ir išvirkščioji ekrano pusės

Su Kristina Asinavičiūte, meno mylėtojams geriau pažįstamą Kristinos Asinus vardu, susitinkame „Art Compensa“ meno įvykio metu. Parodoje dalyvauja 60 autorių, kiekvienam jų parodoje atitenka po gabalėlį erdvės. Būtent apie erdvę skiriančius ir kuriančius paveikslus kalbamės priešais vieną iš Kristinos kūrinių. Tai paveikslas „Liucija turi patį gražiausią sodą“ iš ciklo „Girdžiu, kaip vėjui rūpi žemė“. Jame auga tapybiškai „įtikrintas“ pomidoras. Bandau įspėti Kristinos tapybos sodo, kuris atskleidžia pasirinktų motyvų prigimtį, parodo, kokie jie yra, kokie galėtų būti ir kokius juos turėtume matyti, mįslę.

Skirtingai nei vyresni kolegos, nepertapote socialinių situacijų, apropriacija jums nereikalinga. Šią akimirką „Liucijos sode“ yra vienas pomidoras, ir galime kalbėtis apie jo materialumą, medžiagiškumą. Jūsų estetika tarsi sugrįžta prie klasikinio tapybiškumo, nuo kurio kiti autoriai, t. y. vyresnė už jus vis dar jaunoji karta, mėgino bėgti išlygindami faktūrą ir vengdami spalvinės ekspresijos. Jūs, panašu, bandote iš praeities miglų „ištraukti“ senelį Paulį Cézanne’ą ir įterpti jį į šiuolaikinių medijų pasaulį. Esu įsitikinęs, jog šis meistras savo kompozicijas būtų projektavęs grafinio dizaino programomis ir naudojęs 3D spausdintuvus.

Panašu, jog gyvename „absurdo kryžkelėje“. Laikotarpyje, kai visko tiek daug ir tas „viskas“ nuolat kinta, mutuoja. Neretai jaunas žmogus sutrinka, puola vertinti, kas yra kas, jaučia aplinkos spaudimą apsispręsti negalvojant. Pastebiu, kad naująsias technologijas dažnai taikome net nesusimąstydami, kaip ir kokiu tikslu tai darome. Todėl savo darbuose siekiu jų ir tradicinės tapybos balanso. Pradedu nuo analoginės bei skaitmeninės fotografijos, eskizuoju. Nufotografuotas detales, objektus jungiu, dubliuoju kelias nuotraukas, motyvus, taip ilgainiui iš kompozicijos išauginu paveikslą. Visada apgalvoju kūrinio koncepciją ir tai, ką tapybos kalba noriu pasakyti. Kai ateina mintis, ieškau jai išreikšti tinkamų elementų, kuriu vaizdinį koliažą, derinu spalvas, plėtoju pasakojimą. Visa tai auga, evoliucionuoja ir tampa paveikslu. Darbų pavadinimuose stengiuosi pateikti ilgesnę žinutę, kad rastųsi ne tik vaizdas, bet ir jį lydintis kontekstas. Paveikslo „Liucija turi patį gražiausią sodą“ istorija tokia – plenero metu lankėmės pas kolegą, kalbėjomės apie kaimiško gyvenimo ir šiuolaikiškumo, modernizavimo bei technologijų barnį, o vėliau tai pastūmėjo mane pradėti domėtis neurolingvistiniu programavimu. Taip gimė šios serijos tapybinė asociacija – mėlyna spalva, visai kaip mus izoliuojančių, bet drauge siejančių ekranų. Monitoriuje ir drobėje jungiu matomą bei neregimą pasaulius.

Neurolingvistika, kaip ir emocinis ar dirbtinis intelektas, populiari tiek dabartinėje ofisinėje kalboje, tiek šiuolaikiniame mene, tačiau jūs renkatės tradicinę tapybą. Ar, kad išreikštumėte neurolingvistinio programavimo svarbą, papildomai naudojate kitas medijas?

Kūryboje ieškau vizualaus ir paveikaus idėją apibendrinančio sprendimo, tapyba tam labai tinka. Ji gali būti ir eskizinė, ir tūrinė, ir plokštuminė, ir fotorealistinė. Galbūt pajutusi, kad nebetelpu tradicijos formate, pradėsiu ieškoti kitų papildinių, leidžiančių tapybą pratęsti, t. y. ne tik matyti, bet ir kitaip patirti. Šiandieną siekiu tekstūriškumo, kad žmogus priėjęs prie darbo galėtų stebėti paveikslo motyvą netgi iš šono. Improvizuoju su struktūra, neišbaigtumu, peršviečiamumu. Man svarbu, kad tekstūra užsimintų apie potekstę. Tapyti pradedu nuo mėlyno fono, formuoju „eterį“, kuriame vėliau „suprogramuosiu“ dialogą, motyvus. Drobės fonas – tarsi mėlynas ekranas – tampa portalu, iš kurio sklinda žydra šviesa. Būtent ji suteikia vaizduojamiems daiktams nematerialumo, kitoniškumo. Saugau juos nuo išorinio pasaulio, kaip kompiuterių ekranų dažnis, suderintas taip, kad saugotų mūsų akis. Šias sąsajas atradau stebėdama ir nagrinėdama savo kūrybos raidą bei domėdamasi aplinkinio pasaulio poveikiu natūrai.

Iš kur visa tai ateina? Kokius galite paminėti dailininkus, su kuriais jus sieja nuoširdus bendravimas, jaučiate kūrybines ir estetines sąsajas?

Kol kas labiau draugauju su užsienio kolegomis. Paradoksalu ar ne, tačiau šiais karantininių ribojimų laikais atsirado daugiau galimybių bendrauti nei bet kada. Ir tam, be abejo, padeda žydrieji ekranai. Esu dėkinga socialinių medijų bei technologijų apogėjui, nes dėl jo galiu palaikyti ryšį su kitais menininkais, tiesiogiai susiekti ir kalbėtis asmeniškai, atvirai. Per socialinius tinklus užmezgiau puikių ryšių su vienmečiais bei kiek vyresniais tapytojais iš įvairiausių šalių, o svarbiausia – sulaukiu nemažo palaikymo ir pati palaikau kitus čia ir dabar. Bendravimas su profesionalais iš viso pasaulio, tegul ir per atstumą, leidžia galvoti laisviau, ugdo skonį, gilina technines žinias, plečia teorinį akiratį. Mane stimuliuoja ši pasirinkimo laisvė ir būtinybė kliautis intuicija. Tai įkvepia labiau, nei lokali perspektyva tęsti studijas Lietuvoje, dėmesį kreipia užsienio šalių link.

Labai vertinu amerikiečio Mitchello Johnsono tekstūriškumą ir estetiškus kompozicinius sprendimus. Esu be galo susižavėjusi šio menininko pajauta, pastabumu bei jautrumu paprastiems kasdienybės objektams. Gaila, kol kas sunku nuvykti į parodas, pamatyti kūrinius gyvai. Manau, susitikimo metu Mitchello meistriškumas ir potėpių galia priblokštų dar labiau. Tačiau kol kas tenka likti anapus ekrano ir virtualiai sekti menininkų kūrybinius užkulisius bei kasdienybę, suvokti, kaip gimsta tave įkvepiantys šedevrai ir įsitikinti – norėdamas siekti aukštumų, turi daug, nuolat ir be perstojo dirbti. Tai padeda koncentruotis ties vis nauju kūriniu, leisiančiu pakilti laipteliu aukščiau. Labai stipriu laikau britų menininką Andrew Salgado. Nuoširdžiai žaviuosi ryškiu šio tapytojo spalvynu, koliažiniais sprendimais, gaivališkumu, sumanymų drąsa. Kiekvieną kartą stebina autoriaus dėmesys jaunajai menininkų kartai. Su Andrew palaikome ryšį, menininkas randa laiko trumpai atsakyti į laiškus, pakomentuoti, pastebėti ir patarti, jeigu kyla profesinių klausimų. O kartais tiesiog aptariame skaitomas knygas. Būtent taip elgiasi profesionalai – visuomet geba išlikti paprasti, nesipuikuoti, esant galimybei – įkvėpti jaunuosius siekti svajonių.