Kraštovaizdis yra daugiau nei tik iš toli stebimas horizonto pakraštys, besimainantis nepriklausomai nuo žiūrinčiojo. Jis – visa, kas vyksta tarp pastatų, už jų ir ten, kur pastatų nėra. Tai vietos, kuriose gyvename ar kurias lankome bei matome atsiskleidžiant vienokiu ar kitokiu grožiu, o jį, kaip ir viską, kas organiška, veikia laikas. Kraštovaizdžio tapatybė jungia visas šias sąvokas.

Prieš daugiau nei dešimtmetį kraštovaizdžio architektė ir dėstytoja Daniela Colafranceschi pakvietė su kraštovaizdžiu dirbančius įvairių sričių specialistus nedideliais tekstų eskizais aptarti kraštovaizdį kaip kūrybinės veiklos, istorinio konteksto, gamtos procesų, ekonominių, politinių ir socialinių sąlygų veikiamą sritį. „Tai labiau momentinių pasvarstymų kolekcija nei išbaigtas kritinis ar teorinis žvilgsnis į šią temą“, – leidinio „Landscape +: 100 words to inhabit it“ koncepciją apibūdino ji. Iš šimto esė pateikiame keturias, išverstas kraštovaizdžio architektūros studentų, studijuojančių Vilniaus Gedimino technikos universitete.

Vertimų mokslinė redaktorė dr. Eglė Bazaraitė

Joaquim Español
VIETA

Vieta nėra bet kokia vieta. Tai teritorija su žmonių pėdsakais. Pavyzdžiui, orą sunku įvardyti kaip vietą: tai paukščių, kai kurių vabzdžių bei skrajūnų karalystė. Tačiau šios būtybės nepalieka pėdsakų, nors ore kartais paukščių pėdsakų yra. Bendrai, jūra taip pat nėra vieta, nors ji gali turėti vietų, susiformavusių žmonėms išmetus įvairius daiktus, pavyzdžiui, šiukšles, naftą, sunkiuosius metalus ir kitas atliekas. Taigi vietos dažniausiai būna ant žemės, o tiksliau tai – žmonių paveiktos teritorijos. Tiesa, jos gali priklausyti ir vaizduotės sferoms. Todėl gospelo giesmėje „Dangus yra graži vieta“ žodis „vieta“ tikslus, nors gali kilti abejonių, ar toks teiginys patikimas. Bet kokiu atveju, vietos yra persmelktos žmonių būties ir jų darbų, nes jose gyvena arba gyveno žmonės. Dėl šios priežasties kaimas ar miestelis gali būti laikomas vieta. Bet taip pat ir oro uostas, greitkelis, pasėlių laukas, upė su apleistais hidrauliniais statiniais, miškas – vaikystės baimių ir paleolitinės veiklos karalystė, – miško laukymė, kalnas… Taigi, vietos turi atmintį, nes jos kažką perima iš ten gyvenusių žmonių sielų, ir dėl to jos šnabžda, nors ir padrikai. Vietos taip pat turi kūną, tiksliau, tam tikrą fizinę morfologiją, pakankamai vienalytę formą, suteikiančią joms tapatybę. Projektuotojai, kurie imasi transformuoti vietą, gali ją suprasti arba nesuprasti, stengtis ar net nesistengti suprasti. Jei jiems šitai visai neįdomu, jie linkę į erdvę įsiveržti iš savo abejingų protų gimusiomis formomis, arogantiškais, kenksmingais, bendrą erzelį keliančiais poelgiais. Jautresni kūrėjai siekia vietą „perskaityti“ ir išgirsti. Tačiau, kaip minėta, vietos šnabžda keistomis, mišriomis kalbomis, o dar dažniau tyli, todėl jomis reikia kantriai pasidomėti. Kaip rašė vienas filosofas, dalykai nekalba, jie tik atsako. Vietų tyla yra ne kas kita kaip budrus mūsų klausimo laukimas. Suprasti vietą reiškia atskleisti jos kalbos ir formos užuominas; šis supratimas leidžia projektuotojui su vieta kalbėtis ir sustiprinti jos balsą, pademonstruoti jos grožį ar net jai paprieštarauti. Iš tiesų nebūtinai turime prisitaikyti prie vietos; logiškiausia yra iš naujo ją interpretuoti arba, tuo atveju, jei vietą manome esant blogos būklės, išdrįsti ją pakeisti. Galime pastebėti skirtumus, nelikti indiferentiški. Būti atidžiam sudėtinga, tačiau abejingumas reiškia nuobodulį. Dėl šios priežasties daug „autistiškos“ architektūros, daug kraštovaizdžių, suprojektuotų pernelyg manieringai, yra nuobodūs.

Tikrai esama vietų, kurioms trūksta morfologinio ar prasminio savitumo. Kai kurie žmonės jas vadina jokiomis vietomis (angl. non-place) ar tik vietomis (angl. a-place). Projektuodami tokiose vietose atrandame priežasčių joms suteikti visiškai naujas formas ir bruožus, iš naujo jas sukurti, įterpti provokuojančius ar kontrastuojančius elementus, pradėti istoriją, kurios niekada nebuvo. Tačiau dažniau vietos jau turi savo gyvenimą, praeitį, paskirtį, akivaizdų ar numanomą grožį, pastebimą atidžiai jas ištyrinėjus. Pastabūs projektuotojai imasi intervencijos, norėdami šiuos bruožus atskleisti, parodyti giliai glūdinčias geometrijas ir vietos galią, sugrąžinti jos sutrūkinėjusią atmintį. Tokiems tikslams pasiekti kraštovaizdyje tereikia akcento, minimalios teritoriją nužyminčios architektūros. Kraštutiniais atvejais, jei yra patenkinami funkciniai reikalavimai, kraštovaizdžio architektai netgi gali padaryti išvadą, kad geriausia palikti viską taip, kaip yra. Galbūt sąmoningas nieko nedarymas – kulminacinis sumanaus projektuotojo poelgis.

Iš anglų kalbos vertė Arijus Kosteckas