Kurti kraštovaizdį reiškia komponuoti kaitą. Atsiremti į nepastovumą – į kraštovaizdį sudarančių elementų augimą, irimą, sluoksnių judėjimą. Todėl ir kiekvienas žingsnis kraštovaizdin yra vienintelis – antrą kartą įbridus į tą pačią upę bus pasikeitusi ne tik upė – ir pats jau būsi kitas. Kas akimirką viskas nežymiai kinta: lapai bei žiedai seka saulę, vanduo pakyla, galbūt nulyja ir drėgni paviršiai ima atspindėti debesų judėjimą. Pasitelkiant šiuolaikines technologijas bei medžiagas, taikant tarpdisciplininius kūrybos metodus, kraštovaizdžiai tampa procesu paremtomis kaitos laboratorijomis. Architektūra be šios ją supančios kaitos, be kraštovaizdžio yra paprasčiausiai vieniša – kaip juvelyrika be gyvo, šilto, drėgno, kvėpuojančio žmogaus kūno.

Kraštovaizdžio architektūros (VILNIUS TECH) studenčių iš leidinio „Landscape +: 100 words to inhabit it“ versti tekstai pratęsia pernai žurnale publikuotuosius. Čia trijų kraštovaizdžio architekčių ir teoretikių eskiziškai nagrinėjamos skirtingos koncepcijos atskleidžia jo poetiką, besiveriančią gilinantis į pragmatinius teritorijos transformavimo poreikius.

Vertimų mokslinė redaktorė dr. Eglė Bazaraitė

BET FIGUERAS
GEOMETRIJA

Patvinstančiose Egipto lygumose, nutolusiose nuo plačios Nilo vagos, dirbamos žemės sklypus imtasi nužymėti naujai. Už šį darbą atsakingas asmuo buvo vadinamas „geometru“. Dar prieš suformuluojant Pitagoro teoremą, „geometrai“ išmanė jos empirinį taikymą ir naudodami mazgais atžymėtą virvę apibrėžę stačius kampus suformavo trikampį, kurio kraštinių proporcijos 3:4:5.

„Geometrai“ pertvarkė kraštovaizdį, siekdami jį pritaikyti žemdirbystei. Pasitelkus natūralią geomorfologiją buvo apibrėžta forma, kurią padiktavo naudojimo, šiuo atveju – žemės ūkio, logika. Arimo, drėkinimo, sėjos ir pjūties metodai sukūrė savo geometriją, kuri, siekiant padidinti žemės derlingumą, produktyvumą, taip pat tvarumą bei grožį, buvo susijusi su reljefo pobūdžiu.

Geometrijos disciplina tyrinėja erdvę ir formas. Kraštovaizdis yra erdvė; jis turi formą ir matmenis. Kraštovaizdžio esmę sudaro geometriniai dėsniai, jame išsiskleidžiantys savo formomis. Tai dėsniai, atsiradę dėl geologinio formavimosi, klimato poveikio, lietaus vandens drenažo, dirvožemio cheminės sudėties bei natūralios augmenijos, kuri nesuklysdama prisitaiko prie kiekvienos vietovės sąlygų.

Bet koks įsikišimas į kraštovaizdį reiškia vietos pertvarkymą, tam tikrą formos pakeitimą. Nauja struktūra, geometrija leidžia kitaip panaudoti kraštovaizdį, išlaikyti pagarbų santykį su vietovės specifika ir jos transformacijos esme. Sodo projektavimas – ne kas kita kaip vietos perkūrimas, kuomet kraštovaizdžio architektas turi galvoje naują jos modelį, kuriuo jis ar ji siekia atgaivinti tam tikrus pojūčius bei dvasią.

Mums žinoma, jog senovės Egipte sodų ribas formavo šie didieji geometrijos žinovai, ir toliau ieškoję kompozicijos ašių, kad rastų beveik kosmologinį ryšį su Saulės ir žvaigždžių keliu bei Nilo tėkme. Galima teigti, kad „geometras“ tam tikra prasme buvo pirmasis kraštovaizdžio architektas.

Iš anglų kalbos vertė Varvara Ivanova