Šiame žurnalo numeryje dalijamės naujais tekstais, išverstais kraštovaizdžio architektūros (VILNIUS TECH) studentų. Čia už sodo ribų išplečiama pati „kraštovaizdžio“ sąvoka, skleidžiasi jo projektavimo ir tyrinėjimo kompleksiškumas, o stabilią horizonto liniją supurto choreografiškas žvilgsnis.

Skirtingų autorių – praktikuojančių kraštovaizdžio architektų – apmąstymai yra knygos „Landscape +“ dalis. Joje eskiziškuose tekstuose nagrinėjami 100 žodžių, nusakančių kraštovaizdį bei su juo susijusias koncepcijas. Šįsyk pub­likuojami, juos skaitant paeiliui, suveikia kaip triptikas: pradžioje nupasakojamas kraštovaizdžio nepažinumas dėl neišvengiamo atstumo, kuris yra jo egzistavimo sąlyga, tada panyrama į kraštovaizdžio teikiamą kontempliaciją, o galop atsiskleidžia nepasiekiamame, kontempliatyviame kraštovaizdyje vykstantis nuolatinis aplinkos „šokis“.

Vertimų mokslinė redaktorė dr. Eglė Bazaraitė

BERNARD LASSUS
KRAŠTOVAIZDIS

Argi ne „kraštovaizdis“ yra tai, kas visada toliausia, kas driekiasi už mūsų tyrinėjančių žvilgsnių, visuomet atokus, nuolat atsinaujinantis horizontas… Nepasiekiamasis. Ir jei kartais prie jo galima priartėti, tą pačią sekundę, kai yra pasiekiamas, kraštovaizdis akimirksniu virsta vieta, tarsi būtų pamota burtų lazdele: vieta, kurioje esu atsidūręs. Taigi, atsitraukus nuo objektų, be kurių egzistavimo jis neįmanomas, kraštovaizdis tampa nepažinus. Tai negali būti patikrinta, skirtingai nei vieta, kurioje galiu paliesti šį akmenuką arba, galiausiai, užlipti kopėčiomis ir pasiskinti vyšnių.

Dekonstruodamas kraštovaizdį atradau vietą, tiksliau, vietų seką; kraštovaizdis suiro, subyrėjo į daugybę fragmentų, virtusių objektais, kurių paslėptą prasmę aš ir tyrinėju. Kiekvienas iš jų virsta beržu lygia balta žieve, ištrupėjusia juodomis dėmėmis, namu čerpiniu stogu, upe, debesimi…

Bet jei „pateiktasis“ yra neištirtinas, tada jis atsiskiria nuo „paslėptojo“ ir tampa visuma, nepriekaištinga „pateiktimi“: paveikslu, sudarytu iš matomų fragmentų objektų grupės, nuo kurios buvo atskirtas. Aprėpti visi įmanomi objektai, kurių geriausia reprezentacija, be abejonės, yra maskuojamoji uniforma. Kurapka susilieja su kukurūzų lauku, tigras – su savana, o kareivis – su krūmais. Be to, argi žmonės nesako, kad leopardo kailio piešinyje slypi ne kas kita, o keletas kraštovaizdžių: mėlynai pilka jūra, rudai taškuota smėlinga dykuma arba baltas rūbas, kuriuo apsirengęs Alpių medžiotojas. Tad galima nujausti, koks svarbus skubančio upelio, kurio nematau, keliamas triukšmas ar gėlių aromatas, besislepiantis reljefo vingyje: subtilūs žaidimai tarp matomo ir nematomo, arti esančio ir nutolusio. Argi „kraštovaizdis“ nėra toji laikina akimirka, kai garso, vaizdo bei kvapo fragmentai susisiekia su mano vidiniu turiniu ir momentine būsena, suformuodami hipotetinę visumą, ne visiškai atsietą nuo jos pagrindą sudarančių šaltinių bei objektų? Tą pačią sekundę, kai jie atsiskiria, argi jis netampa „paveikslu“ arba tiesiog „talpykla“? Tam tikra prasme kraštovaizdis sunaikina objektus, o paveikslas sunaikina patį kraštovaizdį, virsdamas „paveikslėliu“. Peizažinė tapyba man neleidžia atrasti, kas slypi už kiekvieno kraštovaizdžio sluoksnio. Bendrinis žodžio „kraštovaizdis“ vartojimas galbūt rodo stygių, kurį iš vartotojo perspektyvos galiu interpretuoti kaip sunkumą pajusti jungtis ir ryšius tarp objektų, o iš objektų pusės – kaip formos ir prasmės, palengvinančių šį supratimą, trūkumą, bet galbūt – neįmanomybę.

Iš anglų kalbos vertė Dominykas Dobilas