Nuo pat ankstyvos vaikystės, galbūt nuo penkerių ar šešerių, žinojau, jog kai užaugsiu, būtinai tapsiu rašytoju. Nuo septyniolikos iki dvidešimt ketverių bandžiau atsisakyti šios minties, bet tai dariau suprasdamas, kad apgaudinėju savo tikrąjį pašaukimą ir kad anksčiau ar vėliau turėsiu sėsti bei pradėti rašyti knygas.

Buvau vidurinysis iš trijų vaikų, tačiau skirtumas tarp manęs ir seserų buvo po penkerius metus, o tėvo beveik nemačiau iki aštuonerių. Dėl šių bei kitų priežasčių augau gana vienišas ir greitai įgijau tam tikrų nemalonių elgesio manierų, dėl kurių mokykloje buvau nemėgiamas. Vienatvė išugdė tokiems vaikams būdingą įprotį kurti istorijas ir kalbėtis su įsivaizduojamais pašnekovais. Manau, nuo pat pradžių mano literatūrinės ambicijos buvo sumišusios su jausmu, jog esu atskirtas ir neįvertintas. Žinojau, kad valdau žodžius ir turiu pakankamai valios stoti akistaton su nemaloniais faktais, o tai – aiškiai jaučiau – sukuria savotišką asmeninį pasaulį, kuriame galiu atsikeršyti už nesėkmes kasdienybėje. Vis dėlto rimtų (t. y. su rimtais ketinimais parašytų) mano vaikystės ir paauglystės kūrinių apimtis nesiekė nė pusės tuzino puslapių. Gal ketverių ar penkerių sukūriau pirmąjį savo eilėraštį, kurį užrašė mama man diktuojant. Aš jo visai neprisimenu, tik tiek, kad buvo apie tigrą, o tigro dantys – „tarsi kėdės“ (neblogas palyginimas), bet manau, kad šis eilėraštis tebuvo Blake’o „Tigre, tigre“ plagiatas. Vienuolikos, kai prasidėjo 1914–1918 m. karas, parašiau patriotinį eilėraštį, kurį išspausdino vietinis laikraštis, kaip ir kitą po dvejų metų, skirtą Kitchenerio mirčiai. Tapęs vyresnis, retkarčiais sukurdavau „gamtinių eilėraščių“ jurgiškuoju stiliumi – blogų ir dažniausiai neužbaigtų. Taip pat bandžiau imtis apsakymo, tačiau tai baigėsi visiška nesėkme. Štai ir visas sąrašas mano „rimtųjų“ darbų, kuriuos išguldžiau popieriuje per tuos metus.

Tačiau visą šį laiką tam tikra prasme užsiėmiau literatūrine veikla. Pirmiausia tai buvo užsakomieji tekstai, kuriuos kurpiau greitai, lengvai ir be didelio malonumo. Be darbų mokykloje, rašiau vers d’occasion – pusiau komiškus eilėraščius, kuriuos eiliavau, kaip dabar man atrodo, neįmanomu greičiu: būdamas keturiolikos metų per savaitę Aristofano maniera parašiau visą eiliuotą pjesę ir padėjau redaguoti mokyklinius žurnalus, tiek spausdintus, tiek rankraštinius. Šie žurnalai buvo labiausiai apgailėtini parodijos pavyzdžiai, kokius tik galima įsivaizduoti, bet su jais turėjau kur kas mažiau problemų nei su primityviausia žurnalistika šiandien. Greta viso to gal penkiolika ar kiek daugiau metų užsiėmiau visai kitokio pobūdžio literatūrine veikla – nuolat kūriau nesibaigiantį „pasakojimą“ apie save, savotišką dienoraštį, egzistuojantį tik mano galvoje. Manau, tai įprastas vaikų ir paauglių užsiėmimas. Vaikystėje įsivaizduodavau, kad esu, tarkime, Robinas Hudas – jaudinančių nuotykių herojus. Tačiau labai greitai mano „pasakojimas“ prarado grubaus narcisizmo bruožus ir vis labiau virto aprašymu to, ką dariau ir mačiau. Galvoje ištisai sukdavosi maždaug tokie dalykai: „Jis plačiai atvėrė duris ir įėjo į kambarį. Geltonas saulės spindulys, prasiskverbęs pro muslino užuolaidas, slydo stalu, ant kurio šalia rašalinės gulėjo pradaryta degtukų dėžutė. Įkišęs dešinę ranką į kišenę, jis per­ėjo kambarį ir sustojo prie lango. Gatvėje rainas katinas vaikėsi nukritusį lapą“ – ir t. t., ir pan. Šis įprotis tęsėsi per visus mano nerašytojiškus metus, iki man sukako dvidešimt penkeri. Nors turėjau ieškoti ir ieškojau tinkamų žodžių, atrodė, jog viską nusakyti stengiuosi beveik prieš savo valią, tarsi prievartaujamas kažkokios išorinės jėgos. Manau, mano „pasakojimas“ turėjo atspindėti įvairių rašytojų, kuriais žavėjausi skirtingais amžiaus tarpsniais, stilių, bet, kiek pamenu, jis visada pasižymėjo tuo pačiu kruopščiu aprašymu.

Kai man buvo maždaug šešiolika, staiga atradau džiaugsmą, teikiamą žodžių, t. y. jų skambesio ir derinių. Eilutės iš „Prarastojo rojaus“:

So hee with difficulty and labour hard
Moved on: with difficulty and labour hee.

Dabar jie nebeatrodo tokie nuostabūs, bet tada nugara perbėgdavo šiurpuliai, o archajiška rašyba – hee vietoj dabartinio he – teikė ypatingą malonumą. Taigi, apie tai, kaip reikia nusakyti objektus ar įvykius, jau žinojau viską. Trumpai tariant, man buvo aišku, kokias knygas ketinau rašyti (jei apskritai galima sakyti, kad tuo metu ketinau jas rašyti) – norėjau kurti milžiniškus natūralistinius romanus su nelaimingomis pabaigomis, kupinus išsamių apibūdinimų bei įspūdingų palyginimų, įmantrių junginių, kuriuose žodžiai būtų vartojami iš dalies dėl savo skambesio. Ir iš tiesų mano pirmasis baigtas romanas, „Birmos dienos“, kurį parašiau trisdešimties, bet sumaniau gerokai anksčiau, yra būtent tokio pobūdžio knyga.