Piersas Morganas: „Galėčiau nutylėti, bet turiu paklausti. Kino režisierė Olivia Wilde sukūrė naują filmą, kuriame, pasak jos, remiasi jūsų asmenybe. Išprotėjęs pseudointelektualas, lyderiaujantis nevalingo celibato besilaikančių (angl. incel), vienišų ir daugeliu aspektų paniekintų vyrų bendruomenei. Ar tai jūs esate šių žmonių herojus?“

Jordanas Petersonas: „Žinoma, kodėl ne. Jau ilgą laiką mano vardas linksniuojamas kaip atstovaujančio atstumtiems jauniems vyrams. Koks tai didelis nusikaltimas…“ (Apsiverkia)

Šis dialogas P. Morgano pokalbių laidoje „Piers Morgan Uncensored“ įvyko po aktorės ir režisierės O. Wilde filmo „Nesijaudink, brangioji“ (Don’t Worry Darling, 2022) premjeros. J. Petersonas yra vienas žymiausių pasaulio intelektualų, profesorius, psichologas, pagarsėjęs savo knygomis, tokiomis kaip „12 gyvenimo taisyklių“, pakeitęs ne vieno žmogaus pasaulėžiūrą. O gal vertėtų sakyti ne vieno vyro? Liberalų jis kritikuojamas kaip pasenusių konservatyvių pažiūrų specialistas, besiremiantis moksliniais tyrimais, atkakliai teigiantis lyčių skirtumus ir įžūliai kvestionuojantis moterų pasirinkimus. Būtent primestine patriarchaline ideologija garsųjį psichologą apkaltino minėto psichologinio trilerio režisierė. Savo kritiką ji išsakė labai originaliai – istorijos blogiuko prototipas yra tas pats J. Petersonas. Kaip supratote, „kaltinamasis“ į situaciją sureagavo jautriai. Kviečiu iš arčiau pažvelgti į daug diskusijų sukėlusį filmą, kuris įdomus net keletu aspektų: gina kiną kuriančias ir jame vaizduojamas moteris bei pristato negailestingą virtualios realybės intervenciją į žmonių santykius.

Jei dar nematėte „Nesijaudink, brangioji“, galbūt jus sulaikė gana vidutiniški kino kritikų ir žiūrovų atsiliepimai – daugeliui labiausiai užkliuvo muzikanto Harry’io Styleso, atliekančio pagrindinį šeimos vyro vaidmenį, debiutas. Kažkam jis pasirodė nepakankamai emocionalus, savo menka patirtimi prieš kameras nusileidžiantis visada charizmatiškos aktorės Florence Pugh vaidybai. Tačiau apie Harry’į vėliau. Daugelis pripažins, kad šis filmas labai estetiškas ir atmosferiškas. Jis nukelia į XX a. 7-ojo dešimtmečio Ameriką ir pristato pavyzdinę jaunų šeimų bendruomenę. Čia gatvėmis rieda retro automobiliai, moterys dėvi dailias sukneles, vyrai – gražiai gulančius kostiumus, spindi amžiaus vidurio stiliaus interjerai. Tarsi nauja „Stepfordo moterų“ (The Stepford Wives, 2004, rež. Frankas Ozas) versija, kurioje abi lytys turi labai aiškius vaidmenis, apibrėžiančius kiekvieno padėtį visuomenėje. Išblizgintose tobulų šeimų virtuvėse anksti rytą garuoja pusryčiams kepami kiaušiniai, žmonos išlydi vyrus, nešinus pietų dėžutėmis, į darbus. Pačios leidžia dienas plepėdamos, apsipirkinėdamos, šokdamos baletą, o vakare laukia sugrįžtančių brangiųjų, apsivelka kokteilines sukneles ir eina linksmintis su draugais.

Būtent į tokį Pietų Kalifornijos rojų atvyksta jauna pora Alisa ir Džekas Čeimbersai. Džekas gavo gerai apmokamą darbą paslaptingame „Pergalės projekte“, apie kurio specifiką jokiu būdu negalima prasitarti net savo antrajai pusei. Tačiau kažkas čia ne taip – Alisa pamato, kaip vienai jos draugei prasideda iki savižalos privedęs psichozės priepuolis, kurį bendruomenė bando ignoruoti ir nuslėpti. Herojei nerimą kelia ne tik staiga iš akiračio dingusi bičiulė, bet ir faktas, kad moterims bei vaikams draudžiama išeiti į už miestelio ribų plytinčią dykumą. Taigi, ją ima kamuoti keisti pojūčiai, gluminantys tiek fiziškai, tiek psichiškai: atrodo, namų sienos spaudžia, trūksta oro, o tarpais ištinkančių proto užtemimų metu Alisa regi ikonines nespalvotas Busby’io Berkeley’io stiliaus choreografijos kompozicijas. Įtampą dar labiau sustiprina keistas bendruomenės lyderio Frenko (akt. Chrisas Pine’as) elgesys moters atžvilgiu.

Būtent nuo to momento, kai F. Pugh herojė pradeda įtarti, kad dedasi kažkas labai keisto, iš namų šeimininkės tobula šukuosena, dailia suk­nele ir paryškintomis lūpomis ji virsta aktyvia tiesos ieškotoja, pasiryžusia bet kokiais būdais išsiaiškinti, kas slepiama.

Šiemet dokumentinio kino festivalio „Nepatogus kinas“ programoje buvo pristatytas žiūrovų simpatijas pelnęs filmas „Seksas – kamera – galia“ (Brainwashed: Sex-Camera-Power, rež. Ni­na Menkes), į ekranus grąžinęs neblėstantį feministinės kino teorijos pagal Laurą Mulvey aktualumą. Dokumentika primena, jog negalime ignoruoti, kaip kino industrijoje iki šiol objektizuojamos moterys. Tam pasitelkiami pavyzdžiai, nuo komercinių filmų, kad ir Ridley’io Scotto kinematografijos, iki europinio kino, tarkime, režisieriaus Abdellatifo Kechiche’o kūrybos niuansų. „Nesijaudink, brangioji“ taip pat galima atpažinti pagrindinius feminizmo kino teorijoje išskiriamus elementus, tarp kurių dominuoja moters sudaiktinimas. Pirmoje filmo dalyje atspindėtos beveik visos „dailiosios lyties“ vaizdavimo kine klišės, o antrojoje parodytas nelengvas, bet pergalingas pagrindinės herojės Alisos išsilaisvinimas.