Kadras iš filmo „Jos vardas Prancūzija“ (France, 2021). Rež. Bruno Dumont'as
Silvija Butkutė

„KINO PAVASARIO“ GALVOSŪKIAI: APIE NE(PA)TIKUSIUS FILMUS

Vyrauja tendencija, kad kino kritikų recenzijos dažniau skirtos liaupsinti kūrinius, o kritikuotinus aspektus linkstama nutylėti. Todėl neįprasta dalintis filmais, kurie nesužadino endorfinų išsiskyrimo kraujyje, o po jų peržiūros žiūrovai liko išsekę ir suglumę. Ne ne, nesupraskite manęs klaidingai – vienintelė festivalio „Kino pavasaris“ blogybė ta, kad jis praėjo per greitai. Vos dešimt dienų ir dešimtys filmų iš viso pasaulio, kuriems peržiūrėti ir „suvirškinti“ reikėjo aktyvuoti fizinius, protinius bei emocinius pajėgumus. Organizatorių sudaryta programa nepaprastai įvairi: nuo eksperimentinių kino fantasmagorijų iki grupės „Sparks“ kurto miuziklo, nuo indiško feminizmo iki katastrofų scenarijų gamtosaugos tema.

Vis tik reziumuodama šį kino įvykį pasirinkau aptarti keletą „ne favoritinių“ filmų: kažkur užgriuvo klausimų lavina ir nė vieno konkretaus atsakymo, kažkas neįtikino nuopelnais nominacijai už geriausią vaidybą, kažkieno scenarijus pasirodė sunkiai perkandama siurrealistinė kelionė, su kuria teko įstrigti kino salėje geras dvi valandas. Tačiau net ir po tokių seansų negalėjau liautis reflektavusi aplinkinio pasaulio, suprasdama, kad regėti pasakojimai kažkokiu būdu palietė skirtingus ir reikšmingus mąstymo taškus. Neseniai Kaune viešėjusi pasaulinio garso menininkė Marina Abramović ragino „perprasti dalykus, kurie nepatinka“. Pabandom.

FRANS. PRIGIMTIES NIŪRUMO GROŽIS

Prancūzų režisieriaus Bruno Dumont’o filmas „Jos vardas Prancūzija“ (France, 2021) su aktore Léa Seydoux ir „lynčišku“ dešimtojo dešimtmečio garso takeliu, iš pradžių sukėlęs nuobodulio efektą, ilgainiui kaip medžio šakos įsipynė į plaukus, keldamas klausimus ir kviesdamas ieškoti atsakymų kūrėjo interviu, kritikų komentaruose, šiandienos įvykių kontekste. Šiam režisieriui visada rūpėjo žmogiškos prigimties, dvasingumo temos, kurias jis „įvyniodavo“ į Prancūzijos aktualijų kontekstą. Dumont’o filmų herojai ištikti tikėjimo, prasmės krizių, jų elgesys – aplinkos įvykių atspindys, dažnai brutalus ir nepaaiškinamas. Neįgalaus paauglio, religiškai fanatiškos jaunos moters, keistuolių poros miškuose gyvenimai ekrane maišosi su istorinių figūrų, tokių kaip skulptorė Camille’ė Claudel ar kovotoja Jeanne’a d’Arc, likimais. Juos visus vienija egzistencinis chaosas, siekiant išgryninti kelią iš tamsos į šviesą, net jei kartais šioji būna tik laužo liepsnų atspindžiai.

Dumont’as teigia Frans personažą sukūręs akylai stebėdamas Léa elgesį. Filme ji puikiai įkūnija moterį, kurią, visai kaip pačią aktorę gyvenime, tiesiog myli televizijos kameros. Operatorius tarsi prilipęs prie L. Seydoux, persekioja ją filmuodamas keistą dramą, kurioje be atvangos mainosi pagrindinės herojės ašaros ir šypsena. Léa „Jos vardas Prancūzija“ vaidina žinomą ir sėkmingą žinių reporterę. Ji pernelyg pasitikinti savimi, taip, kad net ir karo zonoje drąsiai reguliuoja, kaip pozuoti sukilėliams, o karo pabėgėlių laive diriguoja, kokias fotogeniškas pozicijas prieš kamerą jiems užimti. Matant kontrastus, kaip žurnalistė elgiasi prieš kameras ir už jų, norisi juoktis, iki kol supranti, jog visa tai – informacinio pasaulio mechanizmo konvejeris. Filme akivaizdžiai kritikuojami iškreipti šiuolaikinės žiniasklaidos metodai, demaskuojama fake news prigimtis ir atskleidžiama viskas, ko žiūrovai nemato stebėdami savo mėgstamiausią laidą per televiziją. Akivaizdu, kad režisierius meta iššūkį šiuolaikinei buržuazijai, baksnodamas pirštu – tai ji ir žiniasklaida yra atsakingos už susvetimėjusią visuomenę. Jau istorijos pradžioje rodoma scena, kūrėjų filmuota prieš keletą metų, tikros Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono spaudos konferencijos metu, į kurią lyg niekur nieko įmontuota klausimą užduodanti Frans. Atrodo labai tikra.

Frans gyvenimas pasikeičia, kai ji padaro avariją ir sužeidžia mopedo vairuotoją – sukrėsta įvykio, moteris pradeda nukentėjusią šeimą dosniai remti pinigais. Nuo šios akimirkos politinei satyrai priskirtas filmas virsta melodrama, kurioje Dumont’o scenarijus pasidaro dar labiau nenuspėjamas, supainiotas, keistas. Frans, buvusios informacinio pasaulio melo sistemos dalimi, sąžinė nubunda ir ji… nušvinta. Herojės metamorfozė tokia staigi, jog gerokai sumaišo kortas – atėjome į žadėtą politinę satyrą, o regime dvasinį katarsį. Prie viso to skamba prancūzų kompozitoriaus Cristophe’o sukurtas garso takelis – dar vienas esminis prieštaringo kino elementas: visą filmą, nepaisant jame vykstančių įvykių, lydi melodingai romantiška ir melancholiška muzika, pabrėžianti beveik graikišką Frans gyvenimo tragizmą. Dumont’as naudoja visus įmanomus įrankius tam, kad trukdytų žiūrovui susitapatinti su heroje ir ją perprasti: ši per daug verkia, per daug juokiasi, muzika neiliustruoja jos veiksmų, jos meilės prisipažinimai patosiški, o vairuojamas automobilis ir namai – akivaizdžios dekoracijos. Ir tai yra labiausiai žiūrovą gluminantys faktai, kurie smegenyse įjungia pavojaus aliarmą – apie ką iš viso šis filmas?

Dumont’as nusprendė būti savimi ir, išlaikydamas mistiką, kompleksiškumą bei gylį, kalbėti apie jam rūpimas egzistencines temas, tačiau, siekdamas aktualumo, visą istoriją įvilko į informacinio amžiaus dilemų rūbą. Jis sukūrė tik­ru galvosūkiu tapusią kinematografinę fikciją, kuri, kaip ir šiuolaikinės medijos, yra montažas, tačiau kartu genialiai atskleidžia žmogiškąsias vertybes: empatiją, sąžinę, jautrumą. Negana to, pateikia įrodymą, jog dvasinis nušvitimas gali užklupti viduryje judrios Paryžiaus sankryžos. Ir tuomet, kaip daugelyje interviu teigia ir pats režisierius, belieka į filmą pažvelgti kaip į veid­rodį – suprasime tai, kas atspindi mus pačius.

Žymos: