Kino filmų gamybos bendrovės „Akis“ studijos nariai ant Vytauto kalno, 1927. Iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvo
Ugnė Marija Andrijauskaitė

Kinas tarpukario Lietuvoje: kino pramonės gimtis

Lietuvos vardas vis dažniau ir ryškiau sužiba pasauliniame kino žemėlapyje: čia filmuojami dideli projektai (pvz.: HBO serialai „Černobylis“ ir „Jekaterina Didžioji“, Netflix „Keisti dalykai“ ir kt.), Kaune esantis Pažaislio vienuolynas išrinktas geriausia 2020 m. Europos kino lokacija, o ir lietuviški filmai ima skinti vis reikšmingesnius apdovanojimus. Tačiau kelias iki lietuviško kino pripažinimo Europos ir pasaulio lygmeniu buvo ilgas ir sunkus. Nepriklausomos Lietuvos kinas dėl politinių priežasčių išgyveno kelis istorinius lūžius ir šiuo metu atgimsta iš naujo, jo kūrėjams vis dažniau atsigręžiant į šalies tarpukario „pirmuosius“, ieškant ten įkvėpimo. Tad kokia buvo kino pramonės Lietuvoje pradžia, kokie dideli užmojai ir kuriozai ją lydėjo?

KINO UŽUOMAZGOS LIETUVOJE

Pirmasis viešas kino seansas dabartinėje Lietuvos teritorijoje įvyko dar XIX a. pabaigoje, neilgai trukus po „judančių paveikslėlių meno“ išradimo, – 1897 m. Vilniaus Botanikos sodo koncertų salėje parodyti brolių Lumière’ų trumpametražiai filmai. XX a. pradžioje Vilniuje ėmė kurtis kino teatrai: pirmasis jų, veikęs dabartinėje Didžiojoje gatvėje, vadinosi „Iliuzija“ ir duris žiūrovams atvėrė 1907-aisiais.

Kino menui vis populiarėjant, į filmų kūrybą pasinėrė ir lietuviai. Ankstyvojo Lietuvos kino istorijoje sušmėžuoja šiek tiek geriau girdėta Vladislovo Starevičiaus pavardė – iki tol tik fotografija užsiėmęs jaunas menininkas įsigijo kino kamerą ir išmėgino operatoriaus darbą. V. Starevičius 1909 m. Kaune nufilmavo pirmąjį savo, o drauge – ir pirmąjį lietuvišką dokumentinį filmą „Prie Nemuno“, kuriame užfiksuoti pilių griuvėsiai, archeologiniai radiniai, religinė procesija Zapyškyje ir kiti kasdieniai vaizdai. Iki šių dienų juosta neišliko.

Lietuvos kino istorija gana glaudžiai susijusi su JAV. Anksčiausi filmų gamybos bandymai priskiriami Amerikos lietuviui Antanui Račiūnui; jis nuo 1909 m. parvykdavo į Lietuvą ir čia sukdavo kino kronikas – trumpus dokumentinius reportažus, kuriuos sugrįžęs į Valstijas rodydavo išeivijos lietuviams. Kiek vėliau, 1919 m., A. Račiūnas Niujorke inicijavo „Lietuvių filmų bendrovės“ įkūrimą. Jo užmojai buvo nekuklūs – ambicingas vyras tikėjosi įsteigti kino studiją Lietuvoje, joje statyti kino filmus ir platinti lietuvišką produkciją JAV. Per kelis bendrovės gyvavimo metus pavyko nufilmuoti tik naujų kino kronikų, tačiau, neįgyvendinusi kitų tikslų, 1922 m. ji nutraukė savo veiklą.

Kitas svarbus JAV lietuvių pasiekimas – 1925 m. sukurtas Prano Valuskio filmas „Naktis Lietuvoje“ apie knygnešių laikus. Jo produkciją parėmė Amerikos lietuvių bendruomenė, rekvizitus ir kostiumus pavyko pasiskolinti. P. Valuskis tikėjosi pastatyti ir daugiau filmų, tačiau, pritrūkus lėšų, jo planai taip pat liko neįgyvendinti. Lietuvos profesionalaus teatro pradininkas Juozas Vaičkus 1926 m. Niujorke įsteigė kino bendrovę „Cineova Pictures“ ir ketino kurti kino filmus bei ruošti aktorius tiek Valstijose, tiek Lietuvoje, tačiau dėl išsiskyrusių dalininkų vizijų ji buvo likviduota, o J. Vaičkus 1929-aisiais savo svajonių grįžo įgyvendinti į tėvynę.

Taigi, Lietuvai 1918 m. paskelbus nepriklausomybę, lietuviškas kinas – tiek pačioje šalyje, tiek Amerikos lietuvių bendruomenėje – jau buvo žengęs savo pirmuosius netvirtus žingsnius. Lietuvos teritorijoje kino pramonės reikalai į priekį sparčiau pajudėjo 1925-aisiais, kai metų pradžioje Kaune buvo įsteigta Lietuvos kinematografininkų sąjunga, o tuoj po to ėmė kurtis ir kitos kino bendrovės bei aktorių mokyklos.

KINO AKTORIŲ MOKYKLOS IR KONKURSAI

Susidomėjimas aktoryste tarpukario Lietuvoje buvo nemenkas: pasaulinio garso kino žvaigždžių gyvenimus nušviesdavo bulvarinė spauda, o patys aktoriais panorę tapti lietuviai galėjo vykti laimės ieškoti į kitas šalis arba stoti į šalyje veikusias šio amato mokyklas. Kino entuziastams buvo žinomas faktas, jog pirmajame garsiniame filme vaidinęs Alas Jolsonas (tikrasis vardas Asa Yoelson, gim. 1886 m. Seredžiuje) turėjo litvakiškas šaknis, tad Lietuvos pėdsakai didžiojoje kino istorijoje galėjo paskatinti norą taip pat siekti aukštumų ar bent jau įsivaizduoti save Holivudo dievaičių vietoje.

Nuo 1926-ųjų Lietuvoje ėmė steigtis kino aktorių mokyklos – pirmąją jų Kaune įkūrė Kotryna Senkevič, kvietusi mokytis mimikos, vaidybos, kino technikos, kostiumų meno, grimavimo ir kitų dalykų. Tarp jos auklėtinių buvo Stasys Narijauskas, mokytis įstojęs vos keturiolikos. Savo atsiminimuose jis aprašė studijas – šios truko dvejus metus, iš priimtų 70-ies moksleivių kursus užbaigė apie pusė, mat ne visiems pakako lėšų. Baigiamuoju darbu tapo vaidyba lengvo turinio filme pagal K. Senkevič parašytą scenarijų. S. Narijauskui teko batų valytojo vaidmuo. Vėliau K. Senkevič kursai Švietimo ministerijos nurodymu uždaryti kaip menkaverčiai, tad norintys tapti aktoriais turėjo ieškoti kitų galimybių tam ruoštis ir lavintis.

1932-aisiais duris atvėrė iš JAV grįžusio J. Vaičkaus kino studija. Čia aktorystės kursus lankė per šimtą jaunuolių, krimtusių nebyliojo ir garsinio kino subtilybes. Mokslai vykdavo vakarais, tad juos buvo galima derinti su darbu, o tarp studijuojamų dalykų galėjai rasti vaidybą, improvizaciją, balso valdymą, plastiką bei lietuvių kalbą, mat į kursus registruodavosi ne tik lietuviai, bet ir kitų tautybių šalies gyventojai.

Norą tapti ekrano žvaigžde skatino ir žurnalo „Kino naujienos“ 1932 m. rengtas konkursas „Ar aš tinku kinui?“. Žmonės buvo kviečiami siųsti savo portretines nuotraukas leidinio redakcijai, kur komisija vertino, ar jie galėtų vaidinti kine – dalyviams buvo žadama galimybė įsitraukti į būsimų lietuviškų filmų kūrybinį procesą. Komisija didžiausią dėmesį skirdavo norinčių aktoriais tapti jaunuolių išvaizdai; kartais jos komentarai būdavo griežtoki – įvardyti įvairūs trūkumai, kaip, pavyzdžiui, per daug išsikišusi apatinė lūpa, per vyriški moters bruožai, nemodernūs drabužiai, netgi kritikuotas prastas fotografų darbas, subjaurojęs pretendentų išvaizdą. Įvertinęs portretus, žurnalas kartais rekomenduodavo ir tinkamiausius žanrus: vieniems siūlytos operetės, farsai, kitiems – dramatiški vaidmenys. Jėgas konkurse, beje, išmėgino ir aktorių kursų lankytojai: savo nuotrauką čia atsiuntė Elena Varnauskaitė-Pūdymaitienė, studijavusi aktorystę Petrapilyje, Niujorke ir Kaune pas J. Vaičkų, bei tuose pačiuse kursuose mokęsi F. Semenaitė ir V. Augustinas. Šių dalyvių išvaizda ir tinkamumas kino filmams buvo įvertinti teigiamai, tačiau panašu, jog aktorystės nė vienam jų taip ir neteko išbandyti – apie minėtųjų asmenų vaidmenis nepavyko rasti jokios informacijos.

Žymos: