fbpx

KELIO FILMAS „BUONA SERA“, ARBA NUŠIENAUTA PIEVA, KURIOJE IŠNYKSTA EGO

Kalbino Silvija Butkutė

Po visą savaitę lankytų kino meistro Larso von Triero filmų retrospektyvos seansų, vieną vakarą laipteliais nusileidau į kino centro „Romuva“ Mažąją salę. Čia ekrane pasitiko slegiančios danų provokatoriaus tamsos priešingybė: sėdėdamas žiūrovo kėdėje, rodėsi, galėjai užuosti gydančiai gryną Italijos kalnų orą, o plytinčias pievas harmoningai mindė baltutės ožkos bei užtikrintai buities darbus dirbantys skirtingų kultūrų žmonės.

Geriausiai žinoma kaip filmų prodiuserė ir Lietuvos animacijos asociacijos prezidentė, Justė Michailinaitė režisierės amplua pasimatavo pirmą kartą; jos šviežiai iškeptą trumpametražį dokumentinį filmą „Buona Sera“ (2021) apie po Pietų Europą klajojančią aktorių trupę „Circo Soluna“ lydėjo įsijautusių žiūrovų „kaltinimai“, kad kūrinys per trumpas. Vis dėlto harmoningai sudėlioti cirko bendruomenės kasdienybės kadrai nenutrūko su pabaigos titrais. Susirinkusiems Justė pasakojo, kaip jai pavyko kelioms savaitėms tapti cirko šeimos nare, vienu metu išjaučiant neapsakomą laisvę ir būtinos disciplinos griežtumą. Keliais menkai pažįstamo klajokliško gyvenimo būdo fragmentais norime pasidalinti ir su „Nemuno“ skaitytojais: apie cirką, kiną bei apie cirką kine.

Juste, sukūrei filmą apie žmones, savo gyvenimus lipdančius kelyje – vagonuose, nuo vieno meninio pasirodymo iki kito. Koks Tavo pačios santykis su kelionėmis, ar priimtinas nomadiškas gyvenimo būdas?

Dievinu keliones! Tiek užsienyje, tiek Lietuvoje. Lietuvoje kartais sėdu į mašiną ir važiuoju bet kur, sukinėjuosi įvairiais keliukais, žiūriu, kur išlįsiu, ką naujo pamatysiu. Būna, atrandu tokių vietų, kad gniaužia kvapą. Dažniausiai bandau jas nufotografuoti (tai kitas mano pomėgis), tačiau jau seniai supratau, jog to pirminio įspūdžio, to santykio, atsiradusio tarp manęs ir konkrečią akimirką atsivėrusio vaizdo, neįmanoma tiksliai užfiksuoti, atkartoti. Todėl pastaruoju metu stengiuosi ilgiau juo pasimėgauti, išlaikyti stebėjimo bei grožėjimosi malonumą. Galbūt dėl šios priežasties, kai atėjo laikas parodyti „Buona Serą“ žiūrovams, paprašiau kino teatrų, kad suplanuotų bent po vieną šio filmo peržiūrą, ir pasižadėjau atvykti į visus numatomus seansus. Kartu su savąja dokumentika aplankiau tokius miestus, kuriuose nebuvau buvusi. Į dalį jų važiavome specialiai, kitus atradome pakeliui.

Taip pat ir su klajonėmis užsienyje. Visada domėjausi kultūromis, tradicijomis, žmonėmis, jų santykiu su kitais, o tai gerai padeda pažinti kelionės. Man ypač patinka tos, kurias susiplanuoji pats. Jose visada žymiai daugiau nuotykio, netikėtumo, kontrolės. Ir, jei tik sugebi „išjungti“ norą suvaldyti viską, jos dovanoja aibę patirčių bei pažinčių.

2022-ieji buvo itin intensyvus, įvairūs; pasiekiau net Australiją. Žinoma, dauguma išvykų buvo susijusios su darbu. Artėjant Naujiesiems supratau, kad ne visas turėtas galimybes teisingai išnaudojau, tad mano šių metų pažadas sau yra net darbinėse kelionėse daugiau laiko skirti tai vietai, kurioje esu. Kol kas, sakyčiau, sekasi labai neblogai.

Aktyviai dirbi su įvairiais kino projektais – papasakok apie reikšmingiausius sau. Gal tai kino industrijos intensyvumas, kai nuolat skamba telefonas ir į elektroninę pašto dėžutę be perstojo krenta laiškai, pastūmėjo bent trumpam atsidurti ten, kur žmonės nenaudoja mobiliųjų?

Iš esmės man reikšmingas kiekvienas projektas, prie kurio dirbu. Kitaip jų nesiimčiau. Pirmas filmas, kuriame buvau įvardyta kaip prodiuserė – dokumentika „100 metų kartu“ (rež. Edita Kabaraitė, 2018) apie nuostabius Lietuvos žmones, sulaukusius šimto ir daugiau metų. Dar dabar atmintyje neretai iškyla sutikti šios juostos herojai, jų dosnumas, istorijos, kuriomis dalinosi. Atsimenu, kaip pasakojo apie išgyventą karą, apie traumas, kurias patyrė, ir džiaugėsi, jog dabar – gražiausias Lietuvos laikas. Ir tai tiesa, mes gyvename nuostabiu metu. Atsikrausčiusi studijuoti į Vilnių, galėjau stebėti ne tik kaip greitai keičiasi šis miestas, bet ir kaip kinta jo gyventojai, savimonė, vertybės. Svarbiausia, manau, yra išlaikyti vidinę ir išorinę laisvę, veržlumą. O tai galėsime padaryti tik padėdami kitiems. Tiems, kam šiuo metu reikia mūsų visų pagalbos, kovojant su nepasotinamu agresoriumi.

2022-aisiais pabaigėme kitą filmą man labai svarbia tema – dokumentinę animaciją „Sielų aukcionas. Neįtikėtina Auroros Mardiganian istorija“ (rež. Inna Sahakyan), kurioje kalbama apie armėnų genocidą. Aurorai buvo vos keturiolika, kai, prasidėjus minėtiems žiaurumams, prarado viską. Lydima sėkmės ir apsiginklavusi nepaprasta drąsa, po ketverių metų mergina pabėgo į Niujorką, kur jos istorija tapo žinia­sklaidos sensacija, o suvaidinusi ankstyvojo Holivudo hite „Sielų aukcionas“ [Ravished Armenia, arba Auction of Souls, 1919, rež. Oscaras Apfelis] pati Aurora tapo vienos didžiausių kada nors Amerikoje surengtų labdaros kampanijų veidu. Ir visa tai išties įvyko! Apie šį genocidą po truputį sužino vis daugiau žmonių ir vis daugiau šalių jį pripažįsta kaip genocidą, visgi labiausiai norėtųsi, jog galų gale jį pripažintų ir toji, kuri naikino armėnų tautą.

Taip pat dabar kuriame dokumentinį filmą „Požerskis: Ryškiai“ (rež. Joris Skudra) apie vieną įdomiausių Lietuvos fotografų Romualdą Požerskį. O jis tikrai turi ką papasakoti! Labai tikiuosi, kad darbą baigsime ir žiūrovams parodysime jau 2024-aisiais.

Dar prodiusuoju daug trumpametražių filmų, kartais padedu studentams su jų baigiamaisiais darbais. Mano „Buona Sera“ irgi neilgas, tik dvidešimties minučių, bet man jis prabėga taip greitai, jog atrodo, kad trunka ne daugiau nei penkias. Neslėpsiu, man ši dokumentika be galo brangi, ilgai nešiota. Padariau būtent tokią, kokios norėjau – šviesią, saulėtą, be jokių interviu, labai stambių planų, surežisuotų kadrų. Vien buities stebėjimas ir tarpusavio pokalbių nuotrupos, padedančios po truputį susidėlioti „Circo Soluna“ bendruomenės bei jos kasdienybės paveikslą.

Į klausimą, ar šios trupės dokumentuoti išvykau dėl to, kad norėjau pabėgti nuo darbų, galiu atsakyti, jog ne. Tuo metu gyvenau kiek ramiau ir galėjau sau leisti trumpas kūrybines atostogas. Ypač žinodama, kad susisiekimas nebus paprastas. Ne kiekvienais metais turiu tokią prabangą. Pasirinkau iki Italijos važiuoti autobusais. Kelionė, trukusi beveik dvi paras, leido man susidėlioti mintis, nusiraminti. Juk pati ne vien režisavau, bet ir turėjau viską nufilmuoti. Anksčiau to nebuvau bandžiusi, tad tikrai nestigo nerimo, abejonių.

Iš to laiko itin ryškiai atsimenu kelis momentus. Kai prieš išvažiuodama aplankiau savo tėvus bei pas juos atostogavusią seserį ir pranešiau, kad ketinu išvykti, tik pati nesu visiškai tikra, kur, labai aiškiai jutau jų nerimą, tačiau esu be proto dėkinga, jog artimieji nesistengė manęs atkalbėti. Nors, žinau, nelabai norėjo išleisti!

Dar atsimenu, kaip susipakavau savo mantą – palapinę, miegmaišį, drabužius, kamerą, stovą ir visa kita; kai viską susikraudavau ant kupros, beveik virsdavau atgal nuo svorio. Ir kaip važiuodama autobusais stengiausi visiškai negerti skysčių, kad kuo mažiau reikėtų naudotis viešaisiais tualetais. Paskutinėm kelionės valandom man sapnavosi vanduo. Ironiška, jog atvykusi susidūriau su kiek kitokiu iššūkiu. Toji klajojanti bendruomenė dažniausiai sustoja prie kapinių, kadangi jose visada yra vandens; juk tai – maisto, higienos ir jų gyvūnų gerovės garantas. Bet aš niekaip negalėjau prisiversti jo gerti. Man atrodė, kad kartu su vandeniu sugersiu viską, kas pakasta po gretimomis žemėmis. Dar ironiškiau, jog tų metų trupės pasirodymas buvo apie vandens kontrabandą, o ir pagrindinė daina filme – apie vandenį. Taigi, ši tema mane lydėjo visą kelionę. Beje, jei atkreipsite dėmesį, labai daug jo ir „Buona Seroje“.

2023-02-23
Tags: