Ramono Caso tapytas E. Satie portretas Bohemietis, Monmartro poetas, 1891. Publikuojama pagal viešo naudojimo licenciją
Alfredas Kukaitis

KEISTUOLIS GENIJUS ERIKAS SATIE

Erikas Satie buvo itin talentingas kompozitorius (deja, iki šiol deramai neįvertintas), mažiausiai trijų, o gal net keturių moderniosios muzikos stilių pradininkas. Ir… didis keistuolis. Keistuolių keistuolis. Žiemą vasarą vilkėdavo vis tą patį, vienintelį lietpaltį, kuriuo apsisiausdavo tarsi rytiniu chalatu. Jo fetišas buvo katiliukas (tokia skrybėlė), kurio paliesti neturėjo teisės niekas. Kartą atsitiktiniam praeiviui netyčia numušus katiliuką nuo kompozitoriaus galvos, nuo nuožmaus jo įtūžio nelaimėlį gelbėti teko policijai.

Muzikas visur ir visada nešiodavosi skėtį, kurį, lietui lyjant, slėpdavo po lietpalčio skvernu. Kai 1925 m. Erikas Satie mirė, pagaliau pavyko prasiskverbti į kambarėlį, kuris jam gyvam esant visiems buvo tabu. Rasta šimtai naujų, nenaudotų, net neišpakuotų skėčių ir nosinaičių. Tai buvo švaruolių švaruolis – prausdavosi keliolika kartų per dieną. Nors namuose turėjo vonią, ja nepasinaudojo nė sykio, teigdamas, kad kiekvieną kūno dalį privalu plauti atskirai. Beje, aktyviai agitavo nesinaudoti muilu – esą jis pavojingas odai. Pats savąją gremždavo pemza.

Niekada jokio paviršiaus neliesdavo plikomis rankomis, niekuomet nenusimaudavo pirštinių. Net ir fortepijonu skambindavo mūvėdamas plonas, elastingas pirštines. Namie neturėjo instrumento, tiksliau, kambaryje stovėjo rakandas, kažkada buvęs pianinu, tačiau juo groti buvo neįmanoma, o remontuoti – beprasmiška (po E. Satie mirties lūženą pusvelčiui įsigijo garsus dailininkas Georges’as Braque’as). Taigi, kompozitorius pasinaudodavo proga skambinti svečiuose (tai būdavo itin retai), o dažniausiai – kavinėse. Visi žinojo frazę, kurią muzikas ištars vos įžengęs: „Hmm… Ar leisite man pagroti kelis niekučius?“ Beje, jis buvo labai savikritiškas, dalį savo kūrybos vadindavo „žaliomis šiukšlėmis“.

1899 –1911 m. E. Satie gyveno vien iš pianisto uždarbio „Chat Noir“ kabarete. Šio darbo labai nemėgo, tačiau tai sudarė prielaidas draugystei su žymiomis Belle Époque asmenybėmis: Stéphane’u Mallarmé, Pauliu Verlaine’u, Guy de Maupassant’u ir kt. Siekdamas atsikratyti savamokslio kūrėjo statuso, 1905 m. (būdamas 39-erių) įstojo į privačią „Schola Cantorum“ konservatoriją. Kompozicijos discipliną dėstęs trejais metais jaunesnis garsus impresionistas Albert’as Rousselis įžvelgė milžinišką E. Satie talentą, o šis vėliau prisipažino, kad choralų ir fugų rašymas buvo nuobodžiausias nuotykis jo gyvenime…

Kompozitorius mėgo juokauti, tačiau jo sarkastišką humorą retai suprasdavo net artimiausios aplinkos žmonės. Jis buvo itin ūmaus charakterio, ir net dėl menkiausios smulkmenos bet kokius santykius nutraukdavo visiems laikams. Laiko tėkmėje siauras bičiulių ratas sparčiai mažėjo. Daugelį metų artimiausias kompozitoriaus draugas buvo garsusis kolega Claude’as Debussy. Tai vienintelis žmogus, su kuriuo E. Satie diskutuodavo muzikos temomis. Beje, kiekvienas manė esąs impresionizmo muzikoje pradininkas (vis dėlto derėtų pripažinti, kad tai buvo E. Satie), tačiau jų draugystės tai netrikdė. C. Debussy muzika buvo „eterinė“, tad jai ir prilipo toks įvardijimas. Beje, tiek C. Debusy, tiek E. Satie šio termino nemėgo… Dviejų didžių kompozitorių artumą liudija ir faktas, kad abu įstojo į kabalistų ordiną „Rožės kryžius“ (vok. Rosenkreuzer). Nustebo jame sutikę daugybę pažįstamų menininkų. E. Satie net tapo oficialiu šio ordino kompozitoriumi. Vis dėlto 1916 m. dėl menko nesutarimo ir šiai bičiulystei atėjo galas. E. Satie net nuosekliai vengdavo vietų, kur galėjo sutikti C. Debussy.

Jis buvo vienišius. Vienintelė jo gyvenimo mylimoji – tapytoja Suzanne’a Valadon. Judviejų santykiai truko vos pusmetį. Išsiskyrimo proga E. Satie parašė kūrinį fortepijonui „Vexations“. Tai trumputis melodinis motyvas, kartojamas ir varijuojamas 840 kartų, tad jo atlikimas trunka maždaug… 10 valandų. Kompozitorius turėjo dar vieną talentą ir aistrą – puikiai piešė. Jo mėgstamiausia tema buvo gotikinė architektūra, ypač bažnyčios. Kūrėjo palikimą sudaro daugiau nei 4000 piešinių.

Žymos: