fbpx

Kalėjimai, kuriuose kalime

Silvija Butkutė

Kalėjimo dramos (angl. prison drama) žanro filmai ir serialai pasaulyje muša žiūrimumo rekordus. Pasakojimai apie gangsterius kaitina žiūrovų kraują ir atskleidžia gyvenimo už teisėsaugos ribų specifiką, o štai kalėjimų tema visuomenei atidengia mažiau pažįstamus sluoksnius: kas vyksta, kai nusikaltėlis jau yra pagautas, nuteistas ir apribotas institucijos, varžančios jo judėjimo bei veiksmų laisvę. Pagrobimų, karo, psichiatrinių ligoninių ir kalėjimų istorijos pasižymi sunkiai paaiškinama intuityvia trauka. Išsamų šio žanro tyrimą atlikusio Kevino Kehrwaldo teigimu, remiantis įžvalga, kad „apie visuomenę daug galima pasakyti iš to, kaip ji vaizduoja kalinius kine“, („Prison Movies – Cinema Behind Bars“, 2017), kalėjimo naratyvas atskleidžia platesnes kultūrines problemas.

Neseniai praėjusio 26-ojo „Kino pavasario“ programoje tendencingai daug filmų, kurių herojai į žiūrovus žvelgia tiek iš fizinių, tiek iš metaforinių kalėjimų. Afrikos kino deimanto „Karalių naktis“ (La nuit des rois, rež. Philippe’as Lacôte’as, 2020) veiksmas vyksta Dramblio Kaulo Krante, kalėjime, kurio taisykles nustato kaliniai. „Berlynas. Aleksandro aikštė“ (Berlin Alexanderplatz, rež. Burhanas Qurbanis, 2020) – penkių dalių trijų valandų vokiškas epas apie pabėgėlį iš Afrikos, Berlyne užsiimantį narkotikų platinimų ir plėšimu, pasibaigęs pagrindinio herojaus areštu. Kino festivalių favoritas, norvegų dokumentinis filmas „Tapytoja ir vagis“ (The Painter and the Thief, rež. Benjaminas Ree, 2020) pasakoja neįtikėtiną menininkės ir jos darbą nukniaukusio ilgapirščio istoriją. Komedijos „Triumfas“ (Un triomphe, rež. Emmanuelis Courcolis, 2020) veiksmas vyksta Prancūzijos kalėjime. Čia teatro režisierius sumano pastatyti absurdo pjesę „Belaukiant Godo“, kurios veikėjus įkūnytų kalintys asmenys.

Festivalyje atspindėti ir neregimi, bet ne ką mažiau žmogaus laisvę varžantys kalėjimai. „Barbarų belaukiant“ (Waiting for the Barbarians, rež. Ciro’as Guerra, 2019) akmenine tvora aptvertas kolonizatorių miestas, skirtas apsisaugoti nuo vietinių gyventojų, vadinamų barbarais, tampa spąstais vieninteliam sąžinę ir teisingumą ginančiam herojui. Žiūroviškiausiu šių metų „Kino pavasario“ filmu išrinktas „Quo vadis, Aida?“ (rež. Jasmila Žbanić, 2020) atskleidžia bauginančius Serbijos ir Bosnijos karo padarinius. Regime būrius bosnių civilių, suvarytų į olandų karinę bazę ir dar nežinančių apie laukiantį serbų susidorojimą. Graikiškas festivalio uždarymo filmas „Obuoliai“ (Mila, rež. Christosas Nikou, 2020) – sužeisto bevardžio protagonisto, pasitelkiant apsimestinę amneziją besistengiančio pakelti artimo žmogaus netektį, drama.

Įžvalgos iš keleto „Kino pavasaryje“ regėtų istorijų kviečia refleksyviai apmąstyti galimas individo įkalinimo formas. O jeigu mus ir juos, gyvenančius nelaisvėje, jungia daugiau nei smalsumas ar Stokholmo sindromas? Pavyzdžiui, elementarus žmogiškos kančios motyvas, kasdienybėje grumiantis su asmenine tamsa, moraliniais iššūkiais ir dvasinės savižudybės grėsme.

Atvirumas

„The Guardian“ šį filmą pavadino labiausiai jaudinančia metų dokumentika. „Tapytoja ir vagis“ – vienas kontroversiškiausių „Kino pavasario“ programos pasakojimų, stebinantis tuo, kaip ekrane besirutuliojančioje istorijoje susijungia visi taškai – pradžioje įvykęs kriminalinis nusikaltimas tampa atspirties tašku nusikaltėlio ir jo aukos draugystei. Siužetas prasideda porai vyrų dienos metu iš parodos nugvelbus du Norvegijoje gyvenančios čekų dailininkės Barboros Kysilkovos tapybos kūrinius. „Kodėl kažkas turėtų vogti mano darbus? Aš ne tokia žinoma menininkė, kad būtų verta įsilaužti į galeriją ir nusižengti įstatymui. Aš ne Picasso“, – po nusikaltimo žiniasklaidai su kartėliu guodėsi autorė, vėliau supratusi, kad meno kūrinio vagystės aktas gali atverti daugiau durų, nei numanoma.

Išgyvendama savo darbų netektį, moteris priima savotišką sprendimą – pakviečia vieną kaltinamųjų pozuoti paveikslui. Filmo pradžioje regime, kaip pamatęs savo portretą tatuiruotasis Karlas-Bertilas apsiverkia. Tai emocionaliai stipri ir žiūrovui netikėta patirtis – žvelgti į tamsią praeitį turinčio vyro, apstulbinto hiperrealistiškos portreto interpretacijos ir jam skirto dėmesio, ašaromis srūvančias akis. Barbora ir Bertilas, tęsdami kūrybinius ieškojimus drobėje, susitinka vis dažniau, pozavimą papildo itin atviri pokalbiai. Tarp dviejų žmonių užsimezgusi draugystė atskleidžia skaudulius, kuriais gyvena dokumentinio filmo herojai: Barbora atvyko į Norvegiją kurti naujo gyvenimo, nes Vokietijoje jos buvęs vyras moterį skriaudė ir žemino. Kaip vien iš kūrybos besiverčianti menininkė, šiandien ji nuolat susiduria su neigiamais galerininkų atsakymais dėl savo darbų eksponavimo galimybių, o tai jaunai moteriai sukelia daug finansinių sunkumų.

Nors kur pradangino Barboros darbą tą dieną nuo narkotikų apsvaigęs Bertilas teigia neprisimenantis, tačiau jis vis labiau ir labiau atsiveria naujajai draugei, pasakoja apie vaikystėje palikusią mamą, bandymus kabintis į gyvenimą, pirmąsias patirtis svaiginantis bei nusikaltimus. Režisierius tarsi apgaudinėja žiūrovus, pirma piešdamas herojus tamsiomis spalvomis, bet tuoj pat juos reabilituodamas: Barbora atvira, besišypsanti, savo partnerį karštai mylinti moteris, tačiau pastebimas jos polinkis į kraštutinumus, riziką ir emocinį nestabilumą, atsiliepiantį asmeniniams santykiams. Vienintelis būdas pabėgti nuo kamuojančios realybės menininkei – tapymo procesas, kurio metu ji leidžiasi į savo kuriamą fantasmagorijų pasaulį. Bertilo charakteris dar labiau svyruojantis – pradžioje pristatomas kaip tipinis kriminalinio pasaulio atstovas, ilgainiui jis parodomas kaip jautrus, daug praeities traumų turintis žmogus, besikabinantis į gyvenimą. Dokumentikai įpusėjus, Bertilas grįžta į blogiuko amplua – jo nuotykis apsvaigus vairuojant per greitai baigiasi invalido vežimėlyje. Tačiau filmui finišuojant parodoma, kaip vyras kalėjimą palieka jau „atsivertęs“ – grįžta prie krikščionybėje simboliško staliaus darbo, užmezga romantiškus santykius, susikuria komfortišką ir stabilią buitį. Šioje pasakojimo dalyje tas pats chuliganas Bertilas tampa Barboros, išgyvenančios depresyvų periodą, ramsčiu ir guodėju.

2021-04-20
Tags: