Vilniaus senamiesčio gatvėmis klaidžiojanti Ana Karenina, Fabijoniškėse matuojamas didžiulis radiacijos lygis, priemiesčių miškuose sutinkamas Robinas Hudas ar Nidos kopose siaučiantis piratas Štiortebekeris – šiandienos lietuvių jau pernelyg nestebina nuolat šalyje kuriami tarptautiniai televizijos ar kino projektai, čia atvykstančios filmų pasaulio žvaigždės ir žvaigždutės. Tačiau taip buvo ne visuomet.

„Kaune pasklido įvairiausi girdai apie atvažiavusius filmų artistus. Vieni sakė, kad tai iš Rusijos, kiti kad iš Latvijos, treti gi – iš Vokietijos, nes korespondentai susiklaidino. Gi apie pačių artistų pavardes nėra nė kalbos – linksniavo visas ką tik žinojo. Ir atrodė, kad visas Halivudas [sic] Kaune. // Bet čia visai ne iš Halivudo, o iš Berlyno „Hyza“ film. Atvažiavo daryti nuotraukas vienai garsinei filmai iš rusų gyvenimo „Trojka“, – 1930 m. vasario 14-ąją apie kino žvaigždžių vizitą Lietuvoje rašė dienraštis „Rytas“.

Įvairūs kino operatoriai iš svečių kraštų į mūsų šalį atklysdavo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, Lietuvos miestuose „nutraukdavo“ kokias lenktynes, eiseną ar panašius vaizdus, o šie po kurio laiko pasirodydavo ir vietos ekranuose, viliodami publiką kine išvysti tai, ką jie kasdien galėjo pamatyti realybėje. Ne visai svetimas lietuviams buvo ir vaidybinio kino pasaulis. Dar 1919-aisiais britų komanda Kaune suko vaidybinį filmą, patys lietuviai taip pat mėgino savo jėgas – kariuomenės užsakymu filmavo komediją „Kareivis – Lietuvos gynėjas“ (1928–1930). Iš pastarojo bandymo gavosi šnipštas – tiek laiko stebėję kino filmo kūrimą įvairiose miesto vietose, kauniečiai jo taip ir neišvydo; dėl žemo atlikimo lygio užsakovai neleido juostos demonstruoti viešai.

Tačiau šį kartą viskas buvo kitaip. Į Lietuvą atvyko tikros, nesumeluotos užsienio kino žvaigždės, ne kartą regėtos didžiuosiuose ekranuose. Pirmiausia – Vokietijos kino primadona Olga Čechova (1897–1980). Gimusi Rusijoje, ji nuo 1920-ųjų gyveno Berlyne, Vokietijoje. Per čia praleistą dešimtmetį Olgos Tschechowos vardu spėjo suvaidinti daugiau nei keturiasdešimtyje filmų, daugelį jų turėjo galimybę pamatyti ir kauniečiai. Kartu su O. Čechova atkeliavo vokiečių aktorius Hansas Adalbertas Schlettowas (1887–1945) ir italas Angelo’as Ferraris (1897–1945). Kiekvienas jų jau buvo sukūręs po daugiau nei 80 kino vaidmenų. Šalia minėtų įžymybių sukiojosi režisierius Vladimiras Striževskis (1892–1970). Nors šio kūrėjo veido smalsuoliai nepažino, tačiau jo darbus tikrai buvo matę – prieš kiek mažiau nei metus kauniečiai žiūrėjo režisieriaus filmą „Caro adjutantas“ (Der Adjutant des Zaren, 1929), kuriame svarbiausią antraplanį vyro vaidmenį atliko tais laikais visą miestą linksminęs Danielius Dolskis. Pasklido gandai, jog dainininkas Vokietijoje buvo vedęs aktorę O. Čechovą. Tiesa, gerokai vėliau, kadangi primadonos viešnagės Lietuvoje metu jų vardai kartu nebuvo minimi.

Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje kino filmų kultas Lietuvoje jau buvo neblogai įsitvirtinęs: žmones masino bulvariniuose laikraščiuose skelbiamos istorijos apie kino garsenybių gyvenimą, spaudos kioskuose ir paštuose buvo galima įsigyti atvirukų su mylimų aktorių atvaizdais. Ne vienas naivuolis susiviliojo ir brangiai kainuojančiais mokslais „kino aktorių studijose“, kurios žadėjo iš lietuvaičių nulipdyti tikras Holivudo žvaigždes. Matyt, nenustebinsiu pasakęs, kad nieko iš to neišėjo.

Vokietijos kino įžymybių viešnagė šalyje buvo akylai stebima ir plačiai nušviečiama žurnalistų, netrukus ji apaugo neįtikėtinomis (tikromis ar iš piršto laužtomis?) istorijomis. Aktoriai į Kauną atvyko 1930-ųjų vasario 10-ąją, pirmadienį, čia jų jau laukė dieną prieš atkeliavęs režisierius ir filmavimo komanda, o išvyko penktadienį, vasario 15-ąją, tačiau šalyje dar kone dviem savaitėms liko operatorius su pagalbininkais. Pastarieji žurnalistams jau taip nerūpėjo.

Laikinojoje Lietuvos sostinėje kino žvaigždės neužsibuvo, tačiau gerbėjų antpuolį patyrė. Žurnalo „7 meno dienos“ teigimu, tai buvo tokia sensacija, tarytum vidury Laisvės alėjos būtų prasivėręs ugnikalnis: „Ekrano įžymenybių, ypač Olgos Čechovos ir gerai pažįstamo <…> H. A. Šletovo gerbėjų ir žioplių minia trumpu laiku „užbarikadavo“ visus viešbučio [„Versalio“ – A. D.] įėjimus ir iki tarnautojai sugalvojo duris užrakinti, neprašytų svečių prisigrūdo pilni koridoriai ir… artistų kambariai!.. // Mat ekrano įžymenybių gerbėjai ir gerbėjos veržėsi iš arti pažiūrėti, kaip „natūroje“ atrodo svajonių herojai ir herojinės…“

Išsiveržę iš gerbėjų minios, artistai sušoko į mašinas ir patraukė pietryčių kryptimi. Pro Alytų pasiekė Merkinę, o nuo ten dar 8 kilometrus važiavo į pietus, į prie pat Lietuvos-Lenkijos demarkacinės linijos įsikūrusį Utiekos (dzūkiškai Uciekos) dvarą. Į šią vietą kino kūrėjus viliojo labai netikėtas gamtos turtas – sniegas!