fbpx

Kaip Paolas Sorrentinas didįjį kiną atvedė į žiūrovų namus

Simonas Jurkevičius

2020 m. prasidėjus pandemijai vienu iš labiausiai nukentėjusių verslo sektorių tapo pramogų ir meno pasaulis. Kino industrija – ne išimtis. Kino teatrai buvo uždaryti neribotam laikui ir viskas staiga sustojo. Filmai iš didžiųjų kino salių persikėlė į namus, televizorių arba, dar blogiau, kompiuterių ekranus. Suklestėjo „Netflix“ platforma, už sąlyginai nedidelę kainą siūlanti itin platų ir pastoviai atnaujinamą filmų ir serialų pasirinkimą. Daugelis džiūgavo, kad pagaliau atsiradus daugiau laisvo laiko jį bus galima skirti mėgavimusi kinu – nereikia net niekur eiti, tai galima daryti patogiai išsidrėbus ant sofos, su pica ir mėgstamiausiu gėrimu po ranka.

Tačiau kino snobai purtė galvas – „Netflix“ nėra tikras kinas. Ar apskritai galima gulėjimą priešais televizorių ar kompiuterį lyginti su milžiniško ekrano ir garso efektų patirtimi, sėdint patogiame kino teatro krėsle? Taip, namuose smagu žiūrėti kalėdines komedijas arba serialus, bet prieš didįjį kiną tai tiesiog nuodėmė – kalbu apie grandiozines Holivudo fantastikos fikcijas arba itin didelio biudžeto veiksmo filmus su įspūdingais vaizdo ir garso efektais. Tas pats galioja ir daugeliui siaubo žanro kūrinių – kino salės tamsos bei tylos alchemija žiūrovą įveda į visiškai kitokį emocinį spektrą, kurio nepalyginsi su buitinės namų aplinkos aura.

Ne veltui įvairių 2020-aisiais turėjusių pasirodyti filmų premjeros buvo ne kartą atidėtos. Ryškiausias atvejis – naujosios „bondiados“ dalies „Mirtis palauks“ (No Time to Die, rež. Cary’is Joji Fukunaga) premjera turėjo įvykti 2020 m. balandį, tačiau dėl prasidėjusios pandemijos buvo perkelta į tų pačių metų lapkritį. Visgi dėl tebesitęsiančios nestabilios pandeminės situacijos jos data keitėsi dar bent tris kartus – galiausiai Bondo gerbėjai filmą ekranuose išvydo tik 2021 m. lapkritį.

Kai dar nebuvo aišku, kada kino teatrai vėl atvers duris lankytojams, daugelis kino industrijai ir apskritai kinui ėmė pranašauti mirties nuosprendį. Ne vien žiūrovai, bet ir apžvalgininkai spėliojo, jog turbūt kinas, toks, kokį jį pažinojome iki šiol, pasmerktas išnykimui. Visą kinematografinę produkciją galimai sugers „Netflix“, „Amazon Prime Video“ bei kitos streamingo platformos ir didingo „ėjimo į kiną“ ritualo tiesiog nebeliks. Dėl to greičiausiai išnyks ir tikrasis, autorinis kinas, kuris reikalauja dėmesio, susikaupimo – jis tiesiog taps nepaklausus prieš cunaminę „Netflix“ pasiūlą, kur kas mėnesį galima rasti galybę itin aukštos kokybės „vartotojiškos“ kinematografinės medžiagos – filmų, serialų, dokumentikos, animacijos.

Laimei, niūri pranašystė neišsipildė. Kino teatrai, nors ir su atitinkamais apribojimais, ir vėl atvėrė duris žiūrovams. Denis Villeneuve’o šedevrą „Kopa“ (Dune, 2021) turėjome progą išvysti apgaubti kino salės tamsos magijos, vienu ypu – dvi su puse valandos praskriejo tiesiog nepastebimai, ir aš jau nekantriai laukiu tęsinio, visai kaip kažkada Romoje, kai pamačiau „Žiedų Valdovo“ trilogijos „Žiedo brolijos“ (The Lord of the Rings: The Fellowship of the Ring, rež. Peteris Jacksonas, 2001) premjerą. Tai stebuklinga kino galia – sudominti, įtraukti ir pavergti žiūrovą, padaryti taip, kad jis ne žiūrėtų filmą, o tarsi jame apsigyventų, nebegalėtų atsiplėšti, norėtų dar ir dar. Kinas ne tik atgijo, bet tam tikra prasme ir atgimė – tai įvyko ir dėl to, kad žmonės buvo nuoširdžiai pasiilgę šventojo ritualo. Tebūnie tai vartotojiška pramoga su įkyriai aplinkui traškančiais spragėsiais ir kolos siurbčiojimu, tačiau tai šimtą kartų prasmingiau, nei eilinį vakarą nusmigti prie televizoriaus ar kompiuterio ekrano, bandant „kažką pažiūrėti“.

Nesupraskite manęs klaidingai – anaiptol nesu prieš streamingo platformas, pats naudojuosi „Netflix“. Kai prieš daugiau nei dešimt metų studijavau kinematografiją Pizos universitete, mėgdavau laisvalaikį leisti žiūrėdamas filmus. Nesvarbu kokius – gerus, blogus, įdomius, nuobodžius, – tiesiog žiūrėdavau viską iš eilės, ką tik pavykdavo gauti. Nueiti į kiną buvo prabanga, negalėjau sau dažnai to leisti, todėl kas vakarą kinas pas mane atkeliaudavo per mano nešiojamo kompiuterio ekraną ir ausines. O, kad tuomet būtų egzistavęs toks puikus dalykas kaip „Netflix“ – turbūt būčiau buvęs laimingiausias studentas pasaulyje!

Visgi pandemijos laikotarpis paskatino ir gana unikalų reiškinį – vieną dieną didysis autorinis kinas staiga ėmė ir atėjo pas žiūrovus ne į kino sales, o tiesiai į jų namus, per streamingą. Kaip tai įmanoma? Italų kinematografijos genijui Paolui Sorrentinui – viskas įmanoma! Jis neabejotinai yra ryškiausia šiandienos Italijos kino figūra, o kritikai ir gerbėjai nebijo teigti, jog P. Sorrentinas – naujasis Federicas Fellinis.

F. Fellinio žymiausio šedevro pavadinimas „Saldus gyvenimas“ (it. La dolce vita) tapo tarptautine sąvoka, kuri apibūdino Italiją ir tam tikrą itališko gyvenimo stilių. Šią žavingą sąvoką dabar jau pakeitė naujas terminas – „Didis grožis“ (it. La grande bellezza). Jos autorius – P. Sorrentinas. Tai režisierius, kuris geba nuoširdžiai ir autentiškai kino ekrane vaizduoti naująją, šių laikų Italiją ir italus – su visais jų minusais ir privalumais. P. Sorrentinas meistriškai atveria ir nagrinėja Italijos kasdienybę, kurioje pastoviai susiduria ir susipina sacro e profano: sacro – visa tai, kas susiję su šventumu, dvasingumu ir skaistybe, profano – kas žemiška, buitiška, nuodėminga. Ne veltui pagrindiniai neapoliečio režisieriaus filmų subjektai būna kasdienė buitis, religija, seksas ir politika.

2022-02-21
Tags: