Kūrybos procesas bemaž visuomet būna labai individualus. Ypač muzikoje, kuri tebėra bene abstrakčiausia meno forma. Iš šalies stebint kuriantį tapytoją ar rašytoją, galutinį rezultatą nujausti ar nuspėti turbūt įmanoma, o kompozitoriaus darbas liks nesuvoktas tol, kol nesuskambės jau užbaigtas kūrinys. Gal dėl to daugelyje kino filmų apie muzikos klasikų gyvenimą ir (ypač) kūrybą dėmesys sutelkiamas ties meilės intrigomis, biografijos vingiais, bet esmė taip ir lieka neatskleista, nors už kadro muzika liejasi gausiai.

Šia prasme kiek išsiskiria prancūzų bei vokiečių filmas „Žydroji nata“ (La note bleue, 1991), kuriame įkūnytas subjektyvus, tačiau gaivus režisieriaus Andrzejaus Zulawskio požiūris į aptariamą objektą. Kiek sujauktas, groteskiškas siužetas čia antraplanis, svarbiausia – muzika ir jos kūrėjas Frédéricas Chopinas. Įtaigą sustiprina pagrindinio vaidmens atlikėjas, žinomas lenkų pianistas Januszas Olejniczakas bei autentiškas „Pleyel“ fortepijonas (tokiu skambinti mėgo didysis romantikas).

Dešimt metų su F. Chopinu artimai bendravusi George Sand liudija, kad dažniausiai jam idėjos kildavo pasivaikščiojimų gamtoje metu. Tuomet kompozitorius skubiai lėkdavo namo, kad jas įgarsintų fortepijonu. Šie ekspromtai būdavo genialūs, tačiau čia pat kūrėją apnikdavo abejonės, ypač natas fiksuojant popieriuje. Tad jis užsidarydavo kambaryje, ištisomis dienomis vaikštinėdavo iš kampo į kampą, verkdavo, tikrąja šio žodžio prasme laužydavo plunksnakočius, šimtus kartų kartodavo atskirą taktą, nuolat jį keisdamas. Kitą dieną viskas vėl prasidėdavo iš pradžių. Galop, po penkių šešių savaičių, Frédéricas laimingas demonstruodavo užbaigtą versiją, kuri dažniausiai būdavo itin artima pirminei.

Ludwigas van Beethovenas taip pat dirbdavo ilgai ir sunkiai, daugybę kartų taisydamas tai, ką jau parašė. Štai Felixas Mendelssohnas-Bartholdy (garsiojo „Vestuvių maršo“ autorius, nuoseklus Johanno Sebastiano Bacho kūrybos propaguotojas romantizmo epochoje) rinko didžiųjų pirmtakų rankraščius. Įsigijęs kažkurią Beethoveno partitūrą jis pastebėjo, kad daugelyje vietų vienas ant kito gausiai užklijuoti taisytų taktų frag­mentai. Kruopščiai pasidarbavęs, žingeidus kompozitorius nustebo atradęs, kad kažkurio takto dvyliktoji versija buvo tiksliai identiška pirmajai.

O Franzas Schubertas kūrė itin lengvai ir greitai, be jokių apmąstymų ar abejonių. Perskaityto eilėraščio paveiktas, po kelių minučių jau turėdavo išbaigtą naują kompoziciją, kurią užrašydavo kišenėje rastame popiergalyje ar kavinės meniu puslapyje. „Kuriu kiekvieną rytą. Vieną kūrinį užbaigęs, pradedu kitą“, – liudijo pats muzikas. Tad gal ir nėra keista, kad kartą Schubertas neatpažino savo kompozicijos, kurią parašė prieš kelias savaites. Panašaus atvejo būta ir Lietuvoje. Sovietmečiu populiarus estrados vokalistas rengėsi įrašinėti naujas žanro klasiko Benjamino Gorbulskio dainas. Per vieną eilinių repeticijų kompozitorius pademonstravo naują dainą. „Bet juk užvakar ją jau repetavome“, – nusistebėjo atlikėjas. „To negali būti, nes ką tik užbaigiau, iki jums ateinant“, – tvirtai pareiškė kompozitorius.

Panašu, kad perdėta atsakomybė neslėgė ir Gioachino Rossinio, nevengdavusio pasipuikuoti, esą muziką jis rašąs sparčiau, nei kiti ją perrašinėja. Jo manymu, operos uvertiūrą reikia kurti ne anksčiau, nei likus dienai iki premjeros, nes „niekas neįkvepia taip, kaip neišvengiama būtinybė“. Labiausiai jį įkvėpdavo natų perrašinėtojo ar impresarijaus, iš nevilties kuokštais raunančio sau plaukus, buvimas šalia. „Mano laikais visi impresarijai, sulaukę trisdešimties, jau būdavo pliki“, – yra pareiškęs Rossinis. „Dieviškasis“ populiarių operų kūrėjas pasakojo: „Otelo“ uvertiūrą parašiau užrakintas kambarėlyje. Impresarijus man paliko lėkštę makaronų ir prigrasė neišleisiąs tol, kol neparašysiu paskutinės natos. „Šarkos vagilės“ uvertiūrą užbaigiau premjeros dieną, budriai saugomas keturių teatro mašinistų, kurie po langu laukiančiam perrašinėtojui mėtė užbaigtus partitūros lapus. Jei laiku nesuspėčiau, jie buvo įpareigoti išmesti mane.“ Šis kompozitorius – bemaž keturiasdešimties operų autorius, o štai Richardas Wagneris – vos trylikos. Beje, mintis imtis operos „Parsifalis“ Wagneriui kilo 1857-aisiais. Pasirengimas ir apmąstymai truko dvidešimt metų, o kūrinį jis užbaigė dar po penkerių. Tad ir operos rašomos skirtingai.

J. S. Bachas neparašė nė vienos operos. Jis buvo neprilygstamas improvizatorius, tačiau prieš pradėdamas kurti visuomet apšildavo – ilgokai grodavo kitų autorių kompozicijas, o štai Hectoras Berliozas ne kartą viešai džiaugėsi, kad nemoka skambinti fortepijonu, tad gali kurti laisvai ir tyliai, išvengdamas „pirštų tironijos“.

XX a. muzikos klasikas Igoris Stravinskis visuomet kurdavo sėdėdamas prie fortepijono. Juo nesinaudodamas, per savo ilgą gyvenimą parašė gal vos keliasdešimt taktų. Visas kilusias idėjas pirmiausiai fiksuodavo klavyre, niekada iškart nesiimdavo partitūrų. Daug sykių kartodamas garsų sekas, jis dirbdavo tarsi amatininkas, niekada nelaukdamas „įkvėpimo“. Pašalietis galėjo girdėti vien besikartojančią monotoniją, o kūrėjo viduje tuo metu skambėdavo mediniai pučiamieji, trombonai ar styginiai. Štai kodėl Stravinskis nepripažino termino „instrumentuotė“: „Šis žodis klaidina, nes teigia, kad pirmiau muzika kuriama, o tik paskui instrumentuojama. Realybėje taip gali būti tik tuo atveju, kai kompozitorius rašo fortepijonui ir tik vėliau atlieka transkripciją orkestrui. Tokia praktika vis dar tebėra plačiai paplitusi“, – rašė jis. Beje, klasikas dažnai bravūriškai pasidžiaugdavo nė vieno takto nesukūręs be išankstinio užsakymo.

Arnoldas Schönbergas daugeliu požiūrių buvo visiška Stravinskio priešingybė. Jis kūrė nesistemingai, dažniausiai nesinaudodamas fortepijonu. Komponuodavo labai sparčiai, o instrumentavimas trukdavo mėnesiais ar net metais. Stravinskis nepaliko nė vieno neužbaigto kūrinio, o Schönbergas – daugybę.

Dar kitokią techniką taikydavo Krzysztofas Pendereckis. Ir jis nebuvo fortepijono virtuozas, tad kurdamas dažniausiai apsieidavo be instrumento. Apdovanotas išskirtine geba susikoncentruoti, šis kompozitorius galėdavo rašyti restoranuose, konferencijose, lėktuvuose, kitose žmonių susitelkimo vietose. Įdomu, kad jo juodraščiuose labai nedaug natų. Garsines idėjas jis dažniau įkūnydavo geometrinėmis figūromis. „Esu skolingas architektūrai, tad galvodamas apie kūrinio struktūrą naudojuosi šiam menui būdinga architektonika“, – prisipažino kompozitorius. Anot Pendereckio, garsus kurti gali kiekvienas, o kompozitoriui pirmiausiai turi rūpėti forma.