Tomo Petreikio nuotrauka
Kalbino Marius Armonas

Julijonas Urbonas. Viršžemiškos architektūros choreografas

Julijonas Urbonas – menininkas, dizaineris, inžinierius, Vilniaus dailės akademijos (VDA) docentas, Londono karališkojo meno koledžo doktorantas, spėjęs pabūti ir VDA prorektoriumi menui, ir Klaipėdos atrakcionų parko direktoriumi. Julijono veiklų, interesų bei pareigų gausa apsuka galvą panašiai kaip ir jo kūryba, kurioje J. Urbonas gilinasi į savo paties apibrėžtą reiškinį – gravitacinę estetiką. Šiuo terminu menininkas apibūdina gravitacijos manipuliacijų sukeltas ekstremalias kūno ir vaizduotės patirtis.

2019-aisiais įsteigęs Lietuvos erdvės agentūrą (LEA) – fiktyvią organizaciją, tyrinėjančią kosminę vaizduotę, – šiemet 17-oje tarptautinėje Venecijos architektūros bienalėje J. Urbonas pristatė pirmąją šios agentūros programą „Planeta iš žmonių“. Santa Maria dei Derelitti bažnyčioje įrengtoje laboratorijoje lankytojai nuskenuojami, o jų kūnų atvaizdai perkeliami į 3D astrofizikinę simuliaciją ekranuose, kur jungiasi į vieną gniužulą, iš kurio formuojasi naujas dangiškas kūnas. Tuo metu, kai kalbėjomės su Julijonu, kosminėje jo programoje buvo sudalyvavę jau per du tūkstančius žmonių. Kol kas šitiek jų sklando vizualizacijoje ir mūsų vaizduotėje. Kodėl prireikė tokių kosminių „statybų“?

Kokio mastelio bei kompleksiškumo Tau buvo „Planeta iš žmonių“? Ir anksčiau esi ėmęsis pakankamai gigantiškų planų, pavyzdžiui, krentančių grindų projektas „Airtime“, kurį 2016 m. pristatei 21-oje Milano dizaino trienalėje, ir kt. Ar šis projektas Venecijoje yra kažkuo išskirtinis?

Įdomiausia tai, kad pačios bienalės beveik ir nemačiau (juokiasi). O „Planeta iš žmonių“ išsiskyrė dėl specifinių aplinkybių. Esu pripratęs, jog tam tikri projektai turėjo būti įgyvendinti dar vakar, tačiau šį kartą viskas buvo nukelta į kitus metus. Iš pradžių tai suglumino ir tam tikra prasme pradžiugino – pagaliau bus nors vienas projektas, kurio terminas pratęstas. Tačiau kilo kitų sunkumų: su laiko „pertekliumi“ reikėjo susitvarkyti taip, kad idėja išliktų aktuali, kad komanda turėtų stimulą ją plėtoti toliau. Manau, daugeliui paviljonų tai ir buvo didžiausias iššūkis. Kai kurios valstybės tiesiog atsisakė dalyvauti arba didžiąją dalį sumanymų įgyvendino online formatu.

Kaip jums sekėsi pasiruošti?

O, kaip mes padirbėjome! Man dažnai sunkiai pavyksta viską atlikti laiku, tad tenka ieškoti kokių nors improvizuotų sprendimų. Džiaugiuosi, kad pastaruosius kartus viskas įvyko stebėtinai sėkmingai. Galbūt dėl to, kad per laiką susiformavo komanda, kuria galima visiškai pasitikėti. Fantastiška. Atrodo, kad Lietuvos erdvės agentūra egzistavo ir kaip tikras socialinis darinys.

Kalbant apie LEA’ą, įdomu, koks buvo jos įkūrimo motyvas? Pastebėjau, kad ši agentūra veikia įdomiu žiediniu principu – įrėmina ir kontekstualizuoja ankstesnius Tavo tyrimus bei projektus, o jie fiktyvią organizaciją savotiškai legitimuoja, ar ne? Juk bienalėje galėjai dalyvauti tiesiog kaip Julijonas Urbonas, kodėl nusprendei, kad reikia tokios institucijos?

Dirbant kolektyviniuose projektuose atmintis ištirpsta, tampi tik bendrų smegenų dalimi, vienu neuroniniu mazgu, ir iš esmės nesi atsakingas už kitus, todėl nebepameni, kas ir ką konkrečiai sugalvojo. Prisimenu tik savo pasipriešinimą mikroretrospektyvinės parodos idėjai, tačiau toks projekto kontekstualizavimas – kuratorių nuopelnas, tai jie pasiūlė įtraukti ir parodyti anksčiau atliktus mano tyrimus bei projektų maketus, kurie paaiškintų, kaip atsirado Lietuvos erdvės agentūra, kas jai davė pradžią. Venecijoje įrengtoje LEA’os laboratorijoje esantis besisukantis registratūros stalas veikia kaip agentūros archyvas. Vienoje jo pusėje į lankytojų klausimus gali atsakyti gidė (-as), o kitoje – eksponuojami ankstesnių arba būsimų mano projektų maketai, vienaip ar kitaip susiję su gravitacijos manipuliacijomis.

Apskritai, tai turbūt pirmas atvejis, kai autoryste dalinuosi su kitais komandos nariais. Buvo sunku viską paleisti iš savo rankų, bet paleisti reiškia suteikti galią kitam įsitraukti ir aktyviai imtis veiklos. Tada suvokiau, kad taip Lietuvos erdvės agentūra ir gali veikti – ne hierarchiškai, o kolektyviškai. Kūrybiškai įsitraukę komandos nariai pradėjo lipdyti tai, ką galima įvardyti kaip Frankenšteiną, imant „mėsos“ tai iš čia, tai iš ten. Kiekvienas elementas projekte yra atskirų žmonių indėlis, bet kartu ir mūsų kolektyvinio mąstymo rezultatas.

Patį paviljoną apsvarstėme penkis ar šešis kartus. Pasitaikė ir versijų, kurios visiškai nepanašios į dabartinę. Vienas iš sumanymų buvo visą paviljoną paversti besisukančia platforma. Joje atsidūrę žmonės priliptų prie sienų ir pakibtų ore dėl išcentrinės jėgos. Buvome taip užsidegę šia idėja, kad net radome papildomą paramą, suprojektavome platformą, tačiau, įvertinę saugos reikalavimų ir gamybinių iššūkių gausą, supratome, kad taip suktis septynis mėnesius būtų, ko gero, neįmanoma. Šį projektą nusprendėme panaudoti kaip „išnašą“ ar nuorodą, kuri maketo pavidalu rodoma ant jau minėto stalo.

Ankstesni Tavo projektai, pavyzdžiui, garsieji „Eutanazijos kalneliai“ ar „Orgazmo karuselė“, veikia kaip subtilūs tam tikrų gestų ir minties pratybų modeliai; atrodo, kad naujausiuose kūriniuose imiesi ambicingesnio tikslo – paversti juos kuo labiau fiziškai patiriamais. Ar aš klystu?

Visuomet svarsčiau, kaip idėjas būtų galima įkūnyti fiziškai. Nebūtinai tiesiogine to žodžio prasme, bet kad jos būtų patiriamos kiek įmanoma labiau kūniškai, intymiai, ne tik apie jas skaitant ar į kažką žiūrint. Ilgą laiką kritiškai vertinau perteklinį šiuolaikinės kultūros vizualumo poreikį bei tam tikras išraiškos formas, kurios įkalina patirtį regos juslėje – okuliarcentrizmą. Atkreipkite dėmesį į žodį imagination, kuris siejasi su image, o vaizduotė – su vaizdu. Tai labai daug ką pasako, nes žodžiai neatsiranda šiaip, juose slypi tam tikra ideologija, persismelkianti į mąstymą, veiksmus ir kasdienį gyvenimą.

Kurį laiką galvojau apie išplėstines vaizduotės formas meno ar kitose disciplinose. Svarsčiau, kaip savo idėjas ir raiškos priemones, tebūnie, apsistojančias vizualiame formate, tuo pačiu metu pateikti viršvaizdiškai. Tarkime, „Eutanazijos kalneliai“, kuriuose demonstruoju linksmųjų kalnelių atrakciono modelį, auditorijos niekaip fiziškai neįveiklina, išskyrus akies obuolių choreografiją. Todėl skyriau labai daug dėmesio kūniškos vaizduotės suaktyvinimui, kad žiūrovui pasidarytų koktu ar supykintų. Kitaip tariant, siekiau suvimdyti publiką tiesiogiai jos nevimdydamas, arba nužudyti jos nežudant. Panašiai kaip Alfredas Hitchcockas, apie savo filmus svarstęs kaip apie žmogžudysčių simuliacijas, kurios jam labai sėkmingai pavyko. Po siaubo trilerio „Psichopatas“ (Psycho, 1960) dušo užuolaidų pardavimai JAV reikšmingai krito. Iš tikrųjų daugelis šio kūrėjo filmų buvo tokie paveikūs, kad žmonės jautėsi tarytum sudalyvavę paralelinėje realybėje, kur galbūt tikrai kas nors buvo nužudytas.

Pagal „Eutanazijos kalnelių“ idėją vienvietis mirties vagonėlis pirmiausia pakiltų į 500 metrų aukštį, o jame esantis žmogus, leisdamasis laisvuoju kritimu, patirtų seriją intensyvių pojūčių, kurie baigtųsi euforija ir sąmonės netekimu. Juos kurdamas norėjau padaryti kažką tokio, kas supurtytų visą kūną. Daug dirbau su subtiliu žodynu, stengdamasis įtraukti žiūrovą ir per kalbą. Būtent taip prasidėjo mano specifinė gravitacinės estetikos metodologija – keliant klausimą, kaip susimuliuoti kūnišką patirtį neįtraukiant paties kūno. Pirmieji mano projektai susiformavo kaip savotiški hipotetiniai karkasai kažkam, kas galėtų tapti materialiu objektu, bet tuomet supratau, kad tai jau yra kūnai ir juos galima plėtoti kaip tam tikrą kūrybinę liniją, nebūtinai realizuojant.

Vėliau sutelkiau dėmesį į išplėstinės mokslinės fantastikos žanrą, kitaip tariant, pradėjau tyrinėti įvairiausias disciplinas, dairydamasis mokslinės fantastikos apraiškų: nuo dalelyčių fizikos iki spekuliatyviosios medicinos. Ieškojau unikalių metodų tam, kad sukurčiau mokslinę fantastiką, kuri peržengtų knygas, kino filmus ar kompiuterinius žaidimus. Pastebėjau, jog ji taip pat yra užsisklendusi regimybėje ir tam tikruose nusistovėjusiuose formatuose. Svarsčiau, kaip būtų galima išsilaisvinti iš konvencinių formų, atrasti mokslinės fantastikos apraiškų kitose discip­linose. Pradėjau jas kolekcionuoti ir integruoti į savo veiklą, tad ir Lietuvos erdvės agentūra yra tų daugiau nei dešimtmetį trunkančių paieškų rezultatas.

Kodėl, būdamas labiau šiuolaikinio meno lauko atstovas, nusprendei dalyvauti architektūros bienalėje? Juk, regis, logiškiau būtų prisistatyti meno renginyje?

Iš tiesų man įdomesni architektūros, dizaino ar inžinerijos kontekstai, nes tai mažiau „pasileidusios“ sritys, palyginus su šiuolaikiniu menu, kurį galima laikyti net savotiška saugos zona. Manau, kad architektūriniame kontekste atsidūręs projektas yra daug paveikesnis ir labiau gluminantis, todėl dalyvavimas architektūros bienalėje – taip pat ir scenografinis pasirinkimas. Tiesiog man atrodo, jog ši scena projektui tinkamesnė, tikiu, kad joje galima sukelti didesnį rezonansą, net jei auditorija yra ganėtinai panaši.

Architektūros bienalės aplinkybės „Planetai iš žmonių“ palankios dar ir dėl to, jog architektūra yra ganėtinai konvencinė disciplina. Net ir labai eksperimentiška, ji vis tiek apribota konvencinių taisyklių. Tai įvardyčiau kaip vaizduotės krizę architektūroje. Apsilankius kituose paviljonuose nesunku pastebėti, kaip sunkiai atsitraukiama nuo apčiuopiamo kūno – pastato. Būdamas architektas patiri daug spaudimo, esi įkalintas tam tikroje realybėje, nuo kurios nelabai gali atitrūkti. Dėl to šioje srityje, palyginus su meno lauku, jaučiama kur kas didesnė vaizduotės stoka. Tokio pobūdžio projektai kaip LEA yra daug paveikesni kalbant ne tik apie vaizduotės sužadinimą, bet ir apie galimybę inicijuoti pokytį. Architektūra turi vaizduotę, tačiau patiria ir didesnę trintį su realybe.

Ar pajutai architektūros autonomiškumą kitų menų bei disciplinų, kuriose veiki, atžvilgiu? Ar sulaukei reakcijų Lietuvoje ar užsienyje, kaip šis kūrinys funkcionuoja architektūros kontekste?

Manau, jau tapo įprasta, jog menininkai kaip autoriai ar bendraautoriai dalyvauja Architektūros bienalėje. Šiuo atžvilgiu, aš kaip menininkas iš tiesų esu privilegijuotoje pozicijoje ir tuo labai džiaugiuosi. Dabartinės aplinkybės man suteikia galimybių neatsižvelgti į viską, į ką privalo atsižvelgti architektai, o tai leidžia svarstyti apie architektūrą iš ateivio perspektyvos. Aš juk ir veikiu, tiesiogine to žodžio prasme, kaip ateivis ar kosmonautas. Šis lietuviškas terminas labai geras, nes apibrėžia, jog kosmosas yra ne tik virš galvos, bet ir galvoje. Puikiai tą suvokiu ir, naudodamasis savo kosminiu alibi, galiu pasižiūrėti į architektūrą kaip svetimas. Įdomu, kad kai pasikalbu su architektais, jie ir patys pradeda matyti save iš kitos perspektyvos. Tai gali būti tik epizodiškas pašnekesys, bet tai – taip pat integrali sumanymo dalis. Tokių pokalbių nebūtų, jei nebūtų šio projekto, nes jis reikalauja pasiruošti, tyrinėti, galų gale, pakelti save į tą mąstymo tašką, iš kurio atsiveria visai kitokia architektūra.

Ar galima sakyti, kad egzistuoja dvi susijusios eksperimento pusės: viena – planeta iš žmonių, o kita – pats mąstymo pratimas ir jo galimybės? Kuris eksperimentas skirtas Tau, o kuris – žiūrovui?

Aš visiškai nežinau, kas čia yra (juokiasi). Dažnai projektus pradedu tiesiog nuo choreografijos, kuri dar neegzistavo. Šiuo atveju įsivaizdavau didelę grupę žmonių, perkeltą į tam tikras aplinkybes – nesvarumo būseną. Negalvojau apie jokius Lagranžo taškus, astrofiziką, kurie dabar yra neatsiejama projekto dalis… Kalbant konkrečiau, tiesiog įsivaizdavau tam tikrą populiaciją, pakibusią ore, jos narius esančius arti vienas kito tam tikrą laiką. Tik tada, kai jau suformuoju „šokį“, galiu stebėti, kokie jo padariniai – socialiniai, psichologiniai, ekonominiai, politiniai, – priklausomai nuo kūrinio. Visi mano projektai prasideda nuo paprasčiausios choreografijos, ir šis yra kaip tik toks. Galima sakyti, kad projektas gali ir turi skleistis nepaisant mano pradinio sumanymo. Aš jį prižiūriu, tačiau jis jau pats generuoja prasmes, apie kurias net nebuvau pagalvojęs.

Atsižvelgiant, kad tai unikali architektūrinė fikcija, ji gali padėti architektūros disciplinai kaip metodologinis šaltinis. Čia architektūrai siūloma į save pažiūrėti ne tik kaip į žmonių organizavimo sistemą, bet ir kaip į vaizduotės formą. Per architektūrą mes įsivaizduojame! Tai susiję su filosofo Gastono Bachelard’o knyga „Erdvės poetika“ (La poétique de l’espace, 1958), kurioje teigiama, kad dėl tam tikrų architektūrinių darinių, pradedant durimis, baigiant palėpe, egzistuoja būtent tokia poezija. Ji neegzistuotų, jei nebūtų durų ir palėpių. Kitaip tariant, architektūra yra tai, kas įgalina tam tikras vaizduotės formas ir patirtis. Taigi, regėdamas jau minėtą architektūrinės vaizduotės krizę, pastebiu ir tai, jog nuo žemiškosios prigimties ji sunkiai nutolsta, kur kas dažniau atkartoja baltųjų, elitistinių, kolonialistinių ir panašių vizijų istorijas.

Ar šiuo projektu bandai atsiriboti nuo žemiškų istorijų ir antropocentristinių užmojų?

Tikriausiai vienas pagrindinių sumanymo teiginių yra tas, kad architektūra – labai žemiška. Ji turi dvi esmines problemas – tai žmogus ir gravitacija. Pirmąją galima paaiškinti pasitelkus Vitruvijaus architektūros modelį – žmogų, aplink kurį viskas sukasi. Dėl to architektūra neišvengiamai yra antropocentriška ir žemiška. Ši disciplina susiformavo žemiškoje ekosistemoje, veikiama nuolatinės gravitacijos bei prižiūrima žmogaus. Tiesa, dabar galbūt yra atvirkščiai – žmogus formuojasi prižiūrimas architektūros? Keliu klausimą, kas nutinka architektūrai, kai dingsta minėtos problemos. Pavyzdžiui, kuo ji virsta, patekusi į kosmosą? O kas, jei pats žmogaus kūnas tampa architektūra – tokia Vitruvijaus architektūros inversija? Tai yra tiesiog gluminantis minties eksperimentas, reikalaujantis pasukti galvą, kaip tą karkasą perkonstruoti, kas galėtų būti architektūra, ar jos nebėra? Tam, kad šį minties eksperimentą galėtume paversti suprantamu, įžiebti vaizduotę ir mąstymą, pasitelkiame pačius lankytojus, erdvės agentūros instituciją bei kitus performatyvius elementus.

Nepaisant to, kad ankstesni Tavo projektai užčiuopė rizikingas temas ar buvo susiję su mirtimi, visuose juose galima rasti ir krislą keisto hedonizmo. Regis, su „Planeta iš žmonių“ parodai dar kitokio masto makabriškumą. Kaip atsiduri tokiuose kontekstuose?

Reikėtų prisipažinti, kad tam daug įtakos padarė mano vaikystė, kurios didžiąją dalį praleidau tėvelio vadovaujamame Klaipėdos atrakcionų parke; jo direktoriumi vėliau dirbau ir pats. Ten buvau mokomas valdyti atrakcionų parko mechanizmus. Su sese žinojome, kokią svirtelę pasukti, kad tam tikru metu visus supykintų. Tikriausiai tai jau mano kraujyje. Kai per paskaitas sulaukiu klausimų, kodėl mano kūryba sukasi aplink mirtį ir paribius, atsakau, kad tai yra tiesiog šalutinis efektas. Toks mano ekstremalus choreografinis stilius, natūraliai reikalaujantis kūną bei vaizduotę pastumti į radikalius paribius. Taip ir atsiduriu prie mirties ar kitų tabu temų. Kita vertus, toks siaubo žanras tapo mano metodologiniu įrankiu pasiekti platesnę auditoriją.

Tai šokiravimas yra tik būdas pritraukti, o tuomet pasiūlyti alternatyvius mąstymo būdus?

Visi gluminantys projektai bei įžvalgos kelia daugiau klausimų, nei pasiūlo atsakymų. Taigi, ir savuosiuose siekiu pastebėti tam tikras problemas, jas kvestionuoti. „Planetoje iš žmonių“ norėjau sukurti tokią minties slinktį, kad pasakojant publika susiformuotų savo mąstymo modelį, kurį papildžius nauja informacija, ji vėl sutriktų. Tai turbūt vienintelis būdas sukurti kosmoso aplinkybes, kurios ir yra gluminančios, nes iš tiesų neįmanoma pasiekti nežemiškumo. Todėl projektas labai paradoksalus – jis siekia kažko, kas nepasiekiama, tai panašu į Don Kichoto kovą su vėjo malūnais.

Man įdomu, kad ši programa iš tikrųjų yra absurdas ir nesąmonė. Neįmanoma nesąmonė (juokiasi). Dažnai skeptiškai į tokio pobūdžio sumanymus žiūrintys žmonės būna suglumę, kodėl jie veikia, kodėl tiek aplinkinių įsitraukia į diskusiją, įsivaizdavimą, kas čia yra. Ir aš pats esu gan skeptiškas savo projektams, bet mane veža faktas, kad, pavyzdžiui, skaitant ir klausant atsiliepimų apie „Planetą iš žmonių“ daug kas sako, jog tai yra absurdas, logistinis košmaras, bet tuo pačiu metu skiria laiko apmąstymui ir viešam aptarimui. Tam, kad susiformuotų planeta iš žmonių, visai Žemei reikėtų daugintis trilijoną metų. Tebūnie trilijoną metų vyks tokia ilga kosminė programa, bet tai visiškai neekologiška, nes tokią masę žmonių perkeliant į kosmosą visa Žemę užterštume taip, jog ji nusibaigtų dar prieš iškeliaujant. Bet vis tiek visi diskutuoja, įsitraukia ir tam tikra prasme tuo gyvena.

Įdomu, kad susidomėjimas, net jei ir prasidedantis nuo skepsio, dažniausiai yra produktyvus. Juk, nepaisant jo, žmonės turi, ką pasakyti.

Taip, mes gyvename būtent tokiu metu, kai suvokiame, kad viskas, apie ką kalbame, kuo tikime, ką veikiame yra pasakaitės. Šį požiūrį ypač išpopuliarino tokie autoriai kaip Yuvalis Noah Hararis. Tarkime, antropologai tvirtina, kad mes esame tokie, o ne kitokie, būtent dėl to, kad pradėjome galvoti apie neįmanomus dalykus, kurie ėmė mus sieti. Taip atsirado moralė ir religija, taip atsirado politika ir ekonomika – unikalios pasakaitės, kuriomis gyvename. Mokslas taip pat. Prancūzų filosofas ir mokslo sociologas Bruno Latouras, vienas žinomiausių šioje srityje, sako, kad mokslas yra unikali suaugusiųjų pasaka, kuria šiuo metu tikime, bet gali būti, kad ilgainiui nustosime tikėti ir tuo, nes atsiras naujų tikėjimo subjektų. Tam tikra prasme, „Planeta iš žmonių“ atspindi laiko dvasią, kurioje tokios sąvokos kaip „tiesa“, „faktas“, „tikra“, „fikcija“, „klaidingos naujienos“ ir „fantazija“ yra susipynusios bei integralios. Supranti, kad tai, kuo gyvename, yra melas, kita vertus, mes tuo gyvi. Tokia faktinė padėtis.


2021 m. gegužės 22 d.–lapkričio 21 d. Venecijoje vyksta 17-oji tarptautinė Venecijos architektūros bienalė, kurios tema – „Kaip mes gyvensime kartu?“. Lietuvai atstovauja menininko ir tyrėjo Julijono Urbono įsteigtos Lietuvos erdvės agentūros projektas „Planeta iš žmonių“. Lietuvos paviljoną 17-oje tarptautinėje Venecijos architektūros bienalėje pristato Lietuvos kultūros taryba. Paviljoną organizuoja meno, rezidencijų ir edukacijos centras „Rupert“.

Paviljono komisarė Julija Reklaitė,
paviljono kuratorius Janas Boelenas,
asistuojanti kuratorė Milda Batakytė,
paviljono architektai „Isora x Lozuraityte Studio for Architecture“ (Petras Išora ir Ona Lozuraitytė), modulinių struktūrų dizaineris Vladas Suncovas,
grafikos dizaineriai, 3D skenerio programuotojai „Studio Pointer*“ (Asya Sukhorukova ir Jakobas Schlötteris),
inžinierius Povilas Ambrasas,
prodiuseris Mindaugas Reklaitis,
komunikacija – Jogintė Bučinskaitė ir Vilius Balčiūnas,
vietos vadybininkas Marco Scurati,
koordinatorės Eglė Kliučinskaitė ir Erika Urbelevič,
interaktyvių medijų koordinatorius Ignas Pavliukevičius.

Žymos: