fbpx

JULIJA SKUDUTYTĖ: AKVARELE LIEDAMA SMULKMENIŠKUS NATIURMORTUS – TIESIOG KAIFUOJU

Kalbino Vita Opolskytė-Brazdžiūnienė

Pamažu rudenėja, ir mes, išsikraustę iš gaivališkų sodų, šurmuliuojančių parkų, knibždančių miškų bei mirguliuojančių pliažų, vis daugiau laiko praleidžiame, rodos, nuo kasdienybės pailsėjusiuose namuose, jų ruošoje ir buityje. Ryškų, garsų kupiną, daugiafigūrį vasarinį peizažą pamažu keičia ramūs prislopinto kolorito interjerai bei nepaliaujančiai dėmesio prašantys darbastalių ar valgomųjų stalų natiurmortai. Būtent šie bydermejeriški – satyriškos buities – motyvai yra jaunosios kartos dailininkės Julijos Skudutytės kūrybinis įkvėpimas, o kartu ir pagrindinis tyrimo objektas. Jos kameriniuose paveiksluose kasdienybė skleidžiasi kruopščiai ir atidžiai dokumentuojamų daiktų atvaizduose.

Dailininkės kūrinių skiriamasis bruožas – akvarelė. Skirtingai nei tapant aliejiniais ar akriliniais dažais, šia technika kuriamas vaizdas liejamas vandenyje ištirpintais itin skaidriais pigmentais. Akvarelės atsiradimas skirtingų šaltinių datuojamas įvairiai, priklausomai nuo požiūrio į pačios technikos pobūdį. Jeigu ją traktuosime kaip tapybą tirpiais vandenyje dažais, galima teigti, kad akvarelės istorija – viena seniausių meno pasaulyje, nes paveikslus urvuose vandenyje ištirpintais pigmentais kūrė jau pirmykščiai žmonės, juos tepdami pirštais, pagaliukais ar kaulais. Kiek įprastesnės, mums artimesnės akvarelės technikos pradžia datuojama II a. Kinijoje, atsiradus popieriui. Būtent Tolimuosiuose ir Artimuosiuose Rytuose kūrėsi pirmosios akvarelės mokyklos, formavosi stiliai. Ankstyvaisiais amžiais popierius buvo laikomas prabangos preke, tad Vakaruose ši technika vystėsi gana lėtai. Europos menininkai akvarelę pradėjo „jaukintis“ maždaug XII–XIII a. plintant popieriaus prieinamumui, ir tik tada ji pagaliau pradėta traktuoti kaip meninė veikla. Akvarelės raida suaktyvėjo Atgimimo epochoje, kai jos ėmėsi vokiečių dailininkas, dar vadinamas pirmuoju akvarelės meistru, Albrechtas Düreris, kuris, pakėlęs šią techniką į itin aukštą meninį lygį, ją pradėjo naudoti ne išankstinėms studijoms rengiantis kitiems darbams, o kurdamas autonominius paveikslus. Akvarelės kaip atskiro tapybos žanro pradžia galima laikyti 1804-uosius, kuomet Londone buvo įsteigta akvarelininkų draugija, o šiosios iniciatyva jau po metų surengta pirmoji akvarelės paroda. Visai netrukus, 1881-aisiais, karalienei Viktorijai suteikus akvarelininkų draugijai karališkosios statusą, ši liejimo technika tapo nacionaline Anglijos dailės šaka. Nuo tada akvarelė labai greitai įsitvirtino greta piešinio, tapybos pastele ir aliejumi. Tačiau kad ir kokia žavinga, jautri ar net stebuklinga ši techniką rodytųsi, maža dalis menininkų drįsta ja kurti. Ne tik liejimo suvaldymo iššūkiai ar precizikos būtinybė, bet ir neatsparumas šviesai, ilgaamžiškumo bei restauravimo problemos smarkiai veikia akvarelės populiarumą ir vertę visais laikais. Galbūt todėl sutikę tokią techniką propaguojantį šiuolaikinį menininką nustembame? Jaunosios kartos dailininkė Julija Skudutytė išskirtinė ne tik tuo, kad nepabijojo nerti į šio virtuoziško mokslo vandenis, tačiau ir tuo, kad tęsdama akvarelės tradiciją ją puoselėja bei suteikia jai šiuolaikybės atspindžių.

Nors Julija Lietuvos meno pasaulyje dar naujokė, jos pasiekimai tikrai nemenki. Augusi menininkų šeimoje (mama Violeta Bružaitė – kraštovaizdžio architektė, tėvas Mindaugas Skudutis – dailininkas) būsima akvarelininkė 2013-aisiais baigė mokslus Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje ir įstojo į Vilniaus dailės akademiją (VDA). 2016-aisiais per „Erasmus“ programą studijavo Bolonijos dailės akademijoje, sugrįžo į Vilnių tęsti mokslų VDA ir 2020-aisiais tapo diplomuota įvietinto meno (taip pervadinta monumentaliosios tapybos ir scenografijos specialybė) magistro studijų absolvente. Dailininkė nuo 2010-ųjų aktyviai dalyvauja simpoziumuose ir pleneruose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, kuria instaliacijas, scenografijas festivaliams bei įvairiems meno projektams. Šiemet Julijai buvo įteiktas Vilniaus knygų mugės apdovanojimas už sėkmingą iliustracijų debiutą knygoje „Duobė“ (aut. Evelina Daciūtė, leidykla „Aukso žuvys“, 2022). Tapytoja yra dalyvavusi ne vienoje grupinėje parodoje, surengusi tris personalines parodas, iš kurių naujausia – „Už kulisų“ („Pamėnkalnio galerija“, 2022) – sulaukė itin daug dėmesio bei teigiamų įvertinimų.

Minėtosios parodos ašis – nematomo gyvenimo užkulisiai, arba kitaip – daiktų krūvis ir jų pertek­lius. Šią temą autorė užčiuopia jau savo magistro tiriamajame darbe „Proto būsena – buitekas“ (vadovas doc. dr. Žygimantas Augustinas, konsultantas lek. dr. Vidas Poškus, 2020), kurio didžioji dalis yra pasakojimas apie bendrą buitį kartu su sena moterimi Jadvyga, kaupiančia daiktus, arba mediciniškai – sergančia kompulsiniu kaupimo sindromu. Jo kamuojami žmonės labai sunkiai išmeta turtą ar atsiskiria nuo jo, jaučia poreikį viską išsaugoti, antraip patiria didžiulį nerimą, paranoją ar net paniką. To pasekmė – maniakinis kolekcionavimas, neatsižvelgiant į faktinę objektų vertę ar net higienos normas. Būtent savo praktiniame darbe „Entropija“ (vadovas doc. dr. Žygimantas Augustinas, 2020), kalbančiame apie atsitiktinumo matą, kaupimo sindromo kamuojamų žmonių buitį J. Skudutytė perteikia akvarelės technika vaizduodama manijos suponuotus natiurmortus. Čia netikėtai susijungia monumentalumo ir detalumo, nešvaros ir precizikos, uždarumo ir atvirumo, plastinės ir prasminės plotmės.

Apie savos erdvinės aplinkos organizavimą (ar jo nebuvimą), stygių (ar perteklių), savidestrukciją (ar kūrybinį katarsį), visagalį vandenį (ar jo efemeriškumą), nostalgijos grožį (ar liguistumą) kalbamės su akvarelininke Julija Skudutyte.

Julija, pradėkime klausimu apie Tavo kūrybai būdingą akvarelės techniką. Ne paslaptis, kad ji reikalauja profesionalaus amato išmanymo ir meistriškumo: spalvų maišymasis, jų skverbimasis į popierių, susiliejimas tarpusavyje bei tirpimas yra labai sunkiai prognozuojami, o ir lieti tenka greitai, atsižvelgiant į dažo džiūvimą. Akvarelės negalima trinti ar kitaip taisyti, nes tada išlįs klaidos, bus pažeistas popieriaus paviršius, liks nepašalinami potėpiai. Visa tai rodo, kad šiai efemeriškai technikai įvaldyti gali prireikti daugelio metų praktikos. Papasakok, kada ir kaip gimė meilė akvarelei? Kodėl ji Tau pasirodė patrauklesnė nei molbertinė aliejinė ar akrilinė tapyba arba monumentalios freskos, mozaikos, vitražai?

Kai buvau dar visai maža, pamenu, stalčiuje radau mamos botanines akvareles, vaizduojančias tupinčius tarp gėlių paukščius – taip pirmą kartą susipažinau su šia technika. Apskritai, nors tėvas buvo pagrindinis menininkas šeimoje, visgi namuose kabėjo ne viena mamos klasikos meistrų kūrinių kopija akvarele. Rodos, būtent jos darbuose mane ir pakerėjo akvarelės skaidrumas.

Vėliau šios technikos mokiausi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje pas grafikos mokytoją Vitą Naumavičienę. Ji gebėjo labai plastiškai parodyti, koks svarbus liejant akvarelę yra vanduo ir kaip jį suvaldyti. Tada ir sužinojau, kad akvareliniai dažai sureaguos ir liesis tik ten, kur bus uždėtas vandens lašas, neišeis už jo ribų. Tai atrodė kaip magija. Ši įnoringa technika man prilygo atskirai būtybei, su kuria reikia susišnekėti, leisti jai skleistis ir tuo grožėtis, tačiau kartu – mokėti ją kontroliuoti. Tiesa, kad ir kaip mane žavėjo akvarelė, pradžioje pačiai jos įvaldyti visai nesisekė, bet užsispyrimas galiausiai padarė savo: man taip patiko pats procesas, kad pasiryžau išmokti ir natiurmortus perliedavau daugybę kartų, tam, kad kūrinyje būtų kuo mažiau sluoksnių, pats piešinys išliktų tikslus ir būtų matomos švãrios spal̃vos. Galiausiai abitūros metais pradėjau specialiai dviračiu važinėti į Žvėryną ir tapyti šio rajono namukus-medinukus iš natūros. Tada supratau, jog dėl savo gebėjimo popieriuje atkartoti natūraliai atsiradusius daiktų sluoksnius akvarelė ypač tinka senų, laiko paliestų objektų vaizdavimui. Tiesa, įstojusi į VDA daugiau užsiėmiau aliejine tapyba, tačiau greitai pastebėjau, kad šiais dažais man malonu tapyti tik figūratyvines kompozicijas, o akvarele liedama smulkmeniškus natiurmortus – tiesiog kaifuoju. Taip, meninio tyrimo lauke vis daugiau dėmesio skirdama daiktams ir jų vaizdavimui, likau prie akvarelės.

2022-09-22