Į „Nemuno“ pašto dėžutę „Kūryba“ dažnai prikrenta laiškų su tekstais, kurių autoriai – ne rašytojai. Kartais jauni, kartais vyresni žmonės siunčia tai, kuo užsiima laisvu laiku. Įsivaizduojate? Jie – inžinieriai, gydytojai, vadybininkai, virėjai, prekybininkai etc. – turi laiko! Ir dar – jį skiria rašymui. Ne, jokiu būdu nepretenduoja atsidurti profesionalų gretose, tačiau norėtų būti pastebėti. Mes sakome – kodėl gi ne? Naujoje rubrikoje „Pašto dėžutė“ kartkartėmis įkelsime tokių tekstų, kurie gyvena savo gyvenimus kituose išmatavimuose, o tai reiškia – egzistuoja. Ir atskleidžia, kuo gyvena, ką išgyvena bei už kokių slenksčių užkliūva mūsų amžininkai.

Jūratė Baršauskaitė gimė ir užaugo Kaune, medikų šeimoje. Baigė Jono Jablonskio vidurinę mokyklą, garsią tuo, kad ir sovietmečiu vaikai ten anglų kalbos mokėsi jau nuo pirmos klasės. Porą metų pastudijavusi Klaipėdoje (Vilniaus konservatorijos fakultete, Režisūros katedroje), išvyko į sostinę ir universitete įgijo filosofijos magistro laipsnį. Dirbo vertėja – teikė sinchroninio vertimo paslaugas medicinos ir teologijos srityse, taip pat reklamos bei rinkodaros projektų vadove.

„Mergaitė turi būti mergaitiška.“ Taip galvojo mano šeima. Pastangos pirkti tuo metu brangiai kainavusias vokiškas lėles (minkšto plastiko, su plaukais, nes kitos buvo tokios kietos, kad netyčia galėjai užmušti smėlio dėžės draugę) pasirodė ne visiškai bergždžios.
Aš jas sėkmingai operuodavau močiutės parsineštu iš ligoninės skalpeliu, o mano mažesnioji sesutė, kuriai dėl jauno amžiaus tokia privilegija nebuvo suteikta, bukomis žirklėmis apkirpdavo jų ilgus plaukus ir, kažkodėl, blakstienas. Taip lėlės Daiva bei Martyna buvo neribotam laikui apgyvendintos palėpėje. Dviem dideliems baltiems pjuvenų pripildytiems meškinams tol leidome vaistus nuo įvairių susirgimų tikru švirkštu, kol tėvai, pajautę puvėko kvapą ir užmatę pro plastikines akis besiskverbiantį pelėsį, pasiūlė juos lėlėms į kompaniją.
Pagaliau nustojome vieni kitiems meluoti ir lėles pakeitė lankai su prilimpančiomis prie stiklo strėlėmis, automatai su lemputėmis ir pistoletai su sieros patronais. Su gretimo kiemo berniukais žaisdavome futbolą, krepšinį ir buvome labai nemėgiami kaimynių Boreišienės bei Lingienės, nes, žaisdami milicininkus ir vagis, vienai laužėme tvorą, o kitai – trypėme gėles. Nieko mes ten nedarėme, tačiau jos mums kenkė kaip įmanydamos, nes buvo senos, vienišos ir piktos. Mus persekiojo, skundė tėvams, o pasitaikius progai įdiržusiais gėlininkių čiuptuvais griebdavo už sprando ir vilkdavo gimdytojų link.
Nepamenu, ką pasiūlėme Boreišienei, bet visą Lingienės gėlių klombą susodinome aukštyn šaknimis.
Gerai, kad tada dar nebuvo nei vaikų teisių, nei karantino – už tokį elgesį jos būtų gavusios baudą, o mes, sukandę dantis, tėvų verčiami, eitume jų apipirkti.
Pasaulis rodės lyg labiau apčiuopiamas.

*
Aš nepatikau berniukams. Ne todėl, kad buvau nepatraukli ar neromantiška. Tiesiog neišmaniau visų tų triukų, kuriuos kai kurios mergaitės moka jau nuo vaikystės: akių nukreipimų, užvertimų, burnos prisidengimų, tų „cha cha cha“, kaip iš metalinio vamzdžio. Man dažnai keistai atrodydavo, kad dėmesį labiau patraukia kokia valgi koketė, kuriai ranką prie burnos reikia kišti, kai ji atsidaro šaldytuvą, o ne kai kalba su berniuku. Aš čia ne iš pykčio, iš nesupratimo. Manęs niekas nemokė bijoti uodų ir šalčio, nenardyti, kad nesusigadintum šukuosenos, alpti pamačius kraujo srovelę arba žviegti nesavu balsu ir isteriškai mojuoti rankomis, išvydus pūkuotą Dievo sutvėrimą, nešantį medų.
Kieme lošdavau su berniukais futbolą ir buvau mėlynių nusėta. Jie mane mėgo, bet ne kaip priešingos lyties atstovę, o kaip komandos draugę, neatsisakančią laipioti tvoromis, jei to prireiks. Iš nevilties išmokau megzti, tačiau tai nieko nepakeitė.
Suaugusi šaudyti akimis taip ir neįgudau. Uodegą vizginti buvo gerokai lengviau dėl fizinio pasiruošimo, tačiau kai atsisukdavau, kaipmat žvilgsniu nupjaudavau koją arba ranką, ir visas triūsas – perniek. Ilgainiui išmokau neatsisukinėti.

*
Kai močiutė šešiametę mane užtiko sėdinčią prie televizoriaus išsižiojusią, mestelėjo mamai: „Tu ką, nori, kad vaikas žioplas liktų?“ Ir greitai suorganizavo apžiūrą pas loristą gyd. Berūkštį. (Ne todėl, jog mama negalėjo, o dėl to, kad ji buvo medikė.) Diagnozavo greitai, bet nemaloniai – adenoidai.
Kitą rytą buvau aprengta man labai patikusiu baltu kažkuo, plaukus uždengė marline kepuraite ir nusivedė į operacinę. Įtampai sušvelninti leido apsidairyti. Aš ėmiausi sterilizuotų įrankių, nes jaučiausi tikra gydytoja. Sesutei teko juos pakeisti. Tuomet pasodino ant kėdės, paklausė pavardės ir, man ištarus „Ba“ – įgrūdo žiodiklį. Tada paėmė kažkokią kilpą ir viens du iš nosiaryklės ištraukė du žirnius, sujungtus kažkokia sausgysle. Parodė. Man jie patiko. Nepatiko tik viena – jog, užuot normaliai paprašęs išsižioti, gydytojas mane apgavo. O kai po pusdienio atėjo patikros laikas, sukosi it vijurkas, kad tik galėtų mane pražiodyti – ir veltui. Žinoma, jei būtų užkraujavę, istorija būtų kita.
Moralas – nei vaiko, nei šuns antrąsyk neišdursi. Klausimas – kas galvai nutinka suaugus?