Viktorijos eroje jausmus pernelyg audringai rodydavusioms moterims būdavo diagnozuojama isterija, gydoma kraujo nuleidimu. Tačiau gyvenimo iššūkių, charakterio ugningumo, užgniaužtų emocijų nepalengvinsi primityviomis procedūromis. Tiesą sakant, kai kur dar vis pasitaiko, jog išreiškusios asmeninę nuomonę, nepritarimą ir lojalumą savo vertybėms moterys uždaromos „pailsėti“ į psichiatrijos ligonines. Nesutramdomų, kitoniškų herojų turime ir kine: režisierės Céline’os Sciammos dramoje „Liepsnojančios moters portretas“ (Portrait of a Lady on Fire, 2019), Marie Krauzter filme „Korsažas“ (Corsage, 2021), o kur dar Steveno Spielbergo motinos personažas režisieriaus autobiografinėje juostoje „Fabelmanai“ (The Fabelmans, 2022). Dalyje neseniai pasibaigusio festivalio „Kino pavasaris“ programos filmų įžvelgiau, jog kriziniai moterų gyvenimo momentai dažniausiai kyla bėgant nuo tikrosios savęs. Kuo ilgiau tai užsitęsia, tuo sudėtingesnis kelias laukia ir tuo didesnę kainą tenka sumokėti, kad galėtumei augti, keistis, atrasti save iš naujo. Vienų istorijų herojėms sekėsi geriau, kitoms likimas turėjo parengęs savo planą, tačiau galiu garantuoti – nė viena jų neliko be antro šanso atsitiesti.

BEGALINIS KLAROS LIŪDESYS

Kai jau po kino seanso perskaitau, kad režisierius Emanuele’is Crialese’as poetiškąją „Begalybę“ (L’immensità, 2022) pastatė remdamasis savo vaikyste – suklūstu. Siužetas sukasi apie XX a. aštuntajame dešimtmetyje Romoje gyvenančią šeimą, o pagrindinis veikėjas yra paauglys Adrijus (akt. Luana Giuliani), tiksliau, Adrijana, atkakliai neigianti savo mergaitišką prigimtį. Crialese’o nuotraukose „Google“ atidžiai ieškau bent kokio moteriško bruožo (taip, vis tas neracionalus smalsumas), tačiau, savo nusivylimui, nieko panašaus neįžvelgiu. Visgi įtarimas pasitvirtina: prieš 53 metus šis menininkas Italijoje gimė moters kūne ir „Begalybę“ vadina svarbiausiu, biografiniu savo kūriniu. Galbūt tai atsakymas, kodėl pagrindinį vaidmenį atlikusi aktorė Penélope’ė Cruz taip dera šiame filme. Ispanų režisieriaus Pedro Almodóvaro kinematografija įpratino mus regėti Penelopę netikėčiausių scenarijų melodramose, kur sukeisti vaikai, homoseksuali tapatybė ir iš aistros padaryti nusikaltimai nieko nebestebina. Ir šįkart ji įkūnija elegantišką trijų vaikų motiną, kartu su užsiėmusiu vyru gyvenančią madingais baldais apstatytame bute. Nors nesunku apsigauti, kad spalvingas ir stilingas dešimtmetis dovanoja vien itališkus peizažus, elegantišką stilių ir populiariąją muziką, filme kupina ženklų, jog šeimoje neišvengiamai vyksta kažkas slogaus.

Įvykius stebime jaunojo Adrijaus akimis, matyt, todėl jo turtingo tėvo Feličės (akt. Vittorio’us Moronis) griežtumo ir gražuolės motinos Klaros trapumo duetas neatstumia, o atvirkščiai – poetiškai romantizuojamas, prieš mus – tarytum savaime išblėsusi meilės istorija. Juk realybėje kaip diena ir naktis nesuderinami tėvai, akivaizdžiai nelaimingi drauge, buitį ne nudažo melancholišku sepijos atspalviu, o paverčia alinančia kankyne. Vienoje scenoje Adri ledus valgančiai mamai teigia, kad jis „ne iš šios planetos“; herojaus brendimas ir lyties tapatybės suvokimo dilema yra filmo centre. Tačiau tai ir jungtis pasakojant motinos istoriją. Klara – nepaprastai rūpestinga mama, žavinga moteris, kūrybiška asmenybė, nuolat prasimananti veiklos su savo trimis mažamečiais vaikais. Rodos, jie keturi gyvena atskirame pačių susikurtame pasaulyje, kupiname meilės bei supratimo. Filmo veikėjai charakteringi: akiplėšiškas jaunesnis Adri broliukas, miela mažoji sesutė, patrakusi draugė iš „uždrausto“ rajono… O ir pats Adri – taisyklių laužymo, nuotykių iniciatorius, akylai stebintis mamą, žmogų, kuris vienintelis nekritikuoja jo berniukiško elgesio. „Ar gali liautis buvusi tokia graži?“ – švelniai priekaištauja šis jai, tačiau Klara tik nuduria akis žemyn, slėpdama ją lydintį egzistencinį skausmą.

Savo naratyvu „Begalybė“ labai stipriai primena prancūzų rašytojo Olivier Bourdeaut bestselerį „Belaukiant Bodžanglio“. Jau nebeprisimenu, kaip ši knyga pakliuvo į mano rankas, tik žinau, kad ji pasodinta toje ypatingoje lentynoj, kur sudėtos vertingiausios – tokios, kurias paskolinus ir joms nesugrįžus, gerokai susinervini. Stebina filmo ir romano istorijų panašumas, pradedant tuo, kad ir pastarajame vaiko lūpomis pasakojama apie žavingą, energingą ir nesutramdomai šmaikščią moterį, vadinamą tiesiog Mama, vis sunkiau ir sunkiau pritampančią sociume. Kaip ir Klara, ji mėgo šokti, klausytis muzikos, leisti laiką su sūnumi, tačiau palaipsniui berniuko Tėtis vis dažniau verkia, rečiau išeina į darbą, be paliovos pildo net keisčiausias žmonos užgaidas. Nuolat auga už butą nesumokėtų sąskaitų kalnas, namuose lankosi keisti svečiai, o vaikas regi, kaip jo motina vis labiau peržengia realybės ribas. Knygos pabaigoje surandame dar vieną reikšmingą panašumą su „Begalybe“ – incidentą, išblaškantį ilgai besikaupusius nežinios debesis. Ženklą, kad abiejų istorijų herojės jau senokai ištiktos aplinkinių ignoruojamos gilios nervinės krizės.