Richardas sėdi Ericui ant kelių ir žiūri į šalį. Nusisuko nuo fotoaparato. Ericas taip pat nežiūri į mus, jo žvilgsnis nukreiptas žemyn, į savo paties rankas. Ericas susikaupęs, sega Richardo sandalo sagtį. Jo burnoje, kaip įprasta – cigaretė. Ericas rūko daug, labai daug, nepaisant tuberkuliozės. Tačiau tada, 1944-aisiais, kai buvo padaryta ši nuotrauka, apie tuberkuliozę jis dar, regis, nežinojo. Dabar už rūkymą šalia metukų vaiko tikriausiai būtų pasodintas į kalėjimą arba, geriausiu atveju, iš jo atimtų tėvystės teises. Anuomet – ne. Richardas nuo kūdikystės buvo pripratęs prie tabako, nors nusisukti galėjo ir dėl dūmų. Arba dėl nuo įtėvio sklidusio kvapo – kalbėta, kad Ericas maudydavosi retai, o drabužius skalbdavo dar rečiau. Taigi, tabakas tam tikra prasme buvo naudingas – užmaskuodavo kitus „aromatus“. Pasyvus rūkymas Richardui nepakenkė – jis vis dar gyvas ir gana aktyvus, o šiemet jam sukaks 79-eri.

Veiksmas vyksta Islingtone, šiaurės Londone, Kanonberio aikštėje (Canonbury Square) 27b, kur Ericas, Eileen ir Richardas persikėlė iš Kilburno, taip pat esančio miesto šiaurėje, bet labiau į vakarus. Islingtonas – tiksliai šiaurėje, besidriekiantis į šiaurės rytus. Tai ir daro jį tarytum tarpiniu. Nebe Blumsberis (Bloomsbury), o juo labiau ne Hampstedas (Hampstead), bet dar ir ne Haknis (Hackney). Blairų šeima buvo priversta persikraustyti – į jų namus Kilburne įsirėžė vokiška „Fau“. Ačiū Dievui, niekas nežuvo, bet pastatą sugriovė. „Namas tapo netinkamas gyventi“, – savo draugui pranešė Ericas. Apmaudžiausia, kad Ericas į Kilburną ką tik atsivežė savo biblioteką, įtaisė lentynas, viską sudėliojo, o čia – tokia vokiška niekšybė. Ericas mėgo tvarkyti knygas, kažkada dirbo sendaikčių knygyne ir net parašė apie tai romaną. Neblogą, bet paskui beveik užmirštą, arba ne – užgožtą kitų jo kūrinių, ypač paskutiniojo, kurį rašė ligoninės lovoje, o baiginėjo šaltoje, visų šiaurės vėjų perpučiamoje Škotijos saloje, į kurią kažkodėl pabėgo iš Londono. Tačiau iki to – ir iki jo mirties Londono universiteto ligoninėje – dar buvo likę keleri metai. O šią akimirką Ericas užsega Richardo sandalo sagtį ir – tikriausiai – išeina su juo pasivaikščioti. Aplink Kanonberio skverą pramogų mažiems vaikams nedaug, net ir dabar, o 1944-aisiais – tuo labiau. Akį traukia tik pati aikštė, aplink kurią praėjusio amžiaus pradžioje buvo pastatyti namai, bet ji nedidelė. Galima išeiti į pagrindinę šios Islingtono dalies, Aukštutinę, gatvę (Upper Street), netoli yra puiki neogotikinė Sąjungos koplyčia (Union Chapel), ji priklausė katalikams, dabar ten rengiami koncertai. Buvau čia klausytis Blixos Bargeldo ir Teho Teardo, tuo laiku tarp jų pirmojo (didingo) ir antrojo (puikaus) albumų. Liaupsės šios salės akustikai man atrodo gerokai perdėtos; nors atmintinai žinau neskubrius „If“ ir „Mi scusi“ tekstus, koncerte juos suprasti buvo sudėtinga. Vos neužmiršau – kartą lankiausi šioje bažnyčioje ar tai prieš, ar po Blixos su Teardo’u. Smarkiai nėščia mergina grojo elektroninę muziką, pasirodymo pabaigoje greitoji ją išvežė į gimdymo namus. Kaip ten jai sekės, nežinau.

Erico žmona Eileen gimdymo namuose nepabuvojo, Richardą jie įsivaikino, kas buvo kiek keista karo laikams ir bohemiškai porai, bet ką jau – ėmė ir padarė. Richardui, žinoma, pasisekė – jį paėmė iš našlaičių namų Niukasle; gimimo vieta ir aplinkybės berniukui nieko gero nežadėjo. Na, o dabar jis šiek tiek pakentėjo, parijo tabako dūmų, išsilavino kaip padorus žmogus, dirbo, o senatvėje jam atiteko teisės į Erico kūrinius. Disponavo jomis, regis, garbingai. Tad palikime šią temą – ir palikime juos 1944-ųjų vasaros pabaigoje; Ericas stumdo vaikišką vežimėlį su Richardu, jie juda palei tame krašte tokią populiarią mūrinę tvorą, turbūt raudonų plytų, bet nuotrauka nespalvota, tad nerašysiu „raudonų“, maža ką. Tiksliai nepamenu, nors vaikštinėjau ten dešimtis, jei ne šimtus kartų. Blairams gyventi Islingtone liko nedaug, maždaug metai. Pačioje karo pabaigoje Ericas vis tik išmovė į žemyną ​​kaip korespondentas; kol jis trankėsi paskui britų kariuomenę po šiaurinę ir rytinę Prancūziją, Eileen mirė nuo chirurgo peilio, atsitiktinai ir absurdiškai. Teko grįžti, prižiūrėti Richardą, susirasti ką nors, kas prižiūrėtų Richardą, o paskui – jį patį, Ericą. Tolesnius įvykius aprašiau anksčiau.

Islingtone gyveno (mažų mažiausiai būtuoju laiku; kaip yra šiuo metu, nežinau) kitas Blairas – Tony’is. Skirtingai nuo Erico, kuris apskritai buvo geras žmogus, galbūt net labai geras, o kad tokie būtų rašytojai – neįtikėtina retenybė, Tony’is yra blogas žmogus, nors ir ne rašytojas. Autobiografija, beje, išleista, bet buvę ministrai pirmininkai, žinia, savo autobiografijų nerašo. Tad Tony’is ne rašytojas, geriausiu atveju – diktuotojas. Jis taip pat yra serijinis melagis, beprasmiu melu apie kažkokį Saddamo Husseino atominį ar cheminį ginklą pražudęs šimtus tūkstančių žmonių. Ginklų nebuvo, bet padėti amerikiečiams užpulti Iraką norėjosi – vis dar nesuprantu, kodėl norėjo, bet norėjo. Na, tai ir sugalvojo, primelavo tris dėžes karo inspektorių ataskaitų. Saddamą sumušė, sugavo ir pakabino – savi pakabino, bet pagal britų technologijas, ant ilgos virvės, kuri greitai išsivynioja, kol mirtininkas krenta į gilų liuką, atsiveriantį po juo. Saddamas lyg ir stiprus vyras buvo, tačiau kaklas neatlaikė – arba irakiečiai kažką neteisingai apskaičiavo. Vienaip ar kitaip, nutraukė psichopatui galvą, užuot jį padoriai pakorę. Psichopato negaila, tik, va, apsigėdino – juk primelavo tris dėžes, na, atseit, kenčiančiai tautai atneš civilizaciją, o galiausiai ėmė ir nuplėšė priešininkui galvą lyg kokie banditai bašibuzukai. Nederėjo Tony’iui Blairui meluoti, nederėjo. Pagrindiniam psichopatui nurovus galvą, vietoj jo išropojo tūkstančiai kitų – smulkesnių ir piktesnių. Tose vietovėse gyventi tapo visiškai neįmanoma, o nelaimingieji irakiečiai pabėgo; daugelis pasiekė Londoną, bet Islingtone jų neregėjau. Nors, kas žino, rajonas labai didelis, tikriausiai kažkur vis tik esama. Vieną jų sutikau Kinijoje, jis – kurdas; Saddamas, kol dar buvo su galva, juos skerdė. Kurdai bėgo ir slėpėsi. Mano bičiulio tėvai gana ilgai slapstėsi dykumoje – nors ar įmanoma dykumoje „pasislėpti“? Ne miškas juk. Greičiau jau ieškojo priedangos. Tik kuo ten prisidengti – antklode sustojimo vietoje ar įlindus palapinėn? Sardaras pasakojo, kad būtent palapinėje, drebėdamas nuo šalčio po dviem kupranugarių užklotais, daug klausėsi radijo, kažkodėl prancūziškai. Taip išmoko prancūzų kalbą. Vėliau klausydavo BBC ir išmoko anglų. Tada jo tėvams pavyko ištrūkti į Europą ir Roterdame jis išmoko olandų. Dar vėliau jie prisiglaudė Šveicarijoje, netoli Ciuricho, ir jis išmoko vietinio vokiečių dialekto. Ten įgijo pramonės chemiko išsilavinimą ir persikėlė į Lidsą. Lidse vedė taip pat pabėgėlę, armėnę iš Baku. Anot jo, be armėnų, azerbaidžaniečių bei anglų, ji kalba ir rusiškai. Aš jos nemačiau, į Kiniją Sardaras atvyko vienas, norėdamas užsidirbti pinigų, kad nusipirktų naują namą netoli Lidso. Pats ten voliojau durnių mandarino stiliumi: dvi paskaitos per savaitę, ir viskas; likusį laiką gali daryt, ką tinkamas, – sėdėk prie tvenkinio universiteto miestelyje ir skaityk knygas arba vaikštinėk parke tarp bambukų bei Kinijos paviljonų. O Sardaras arė iš peties, tad tik kartą per mėnesį galėdavo ištrūkti papietauti su manimi ir mūsų bendru draugu vokiečiu Oliu. Su šiuo pietaudavau kartą per savaitę. Likusį laiką šlaistydavausi vienas pats. Palaimingos buvo dienos.

Bet apskritai Islingtonas yra didelis ir nesuprasi, koks. Tarkime, šalia gat­vių, kuriomis vaikščiojo Ericas ir Richardas Blairai (sunku pasakyti, ką tuo metu veikė Eileen, gal tiesiog likdavo namuose? Ji jau buvo išėjusi iš tarnybos Informacijos ministerijoje), galima rasti, ką tik norite, o tai priklauso nuo to, kur pasuksite. Jei į šiaurės vakarus, tai tiesiai per Haiberio Laukus (Highbury Fields) pasieksite „Arsenalo“ stadioną ir visas jo pasek­mes. Tai reiškia, sutiksite minias, iš pradžių įtekančias į tribūnas, o paskui ištekančias suvilgyti gerklių, užpilti akių, įkalti ir, jei tik bus galimybė, su kuo nors susikalti. Nemaža tokių, kurie plūsta Haiberio–Islingtono metro link, ketindami grįžti namo, bet kablys tas, kad ten, tiesiogine prasme prie įėjimo į metro, yra viena užeiga (brangesnė), o už maždaug penkių metrų – kita, pub’as „Wetherspoon“. Jame kaip tik ir galima prisigerti, o šalia – pamosikuoti kumščiais, nes viduje apsauga neleis. Jei paėjėsite žemyn Aukštutine gatve iki Eindželo (Angel) bei į pietus iki Klerkenvelio (Clerkenwell), Faringdono (Farringdon) ar Blumsberio, ten niekas neteka ir net nesiskverbia – visur prabanga, kita socialinė aplinka ir panašiai. O jei kas ir palaiko „Arsenalą“, tai, kaip ir pridera, kiekvienas individualiai.