Scena iš spektaklio „Plaučiai“ (rež. Luca Vassos, 2022). Aktoriai Ainis Storpirštis ir Gabija Siurbytė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Aušra Kaminskaitė

Iškvėpuoti iki laimės

Su britų dramaturgo Duncano McMillano pjese „Plaučiai“ Lietuvos žiūrovai pirmą kartą susidūrė 2015-aisiais, kai Berlyno „Schaubühne“ teatre britų režisierės Katie’ės Mitchell pastatytą spektaklį į Vilnių pakvietė tarptautinis festivalis „Sirenos“. Du aktoriai daugiau nei valandą mynė dviračius, gaminusius elektros energiją scenos apšvietimui ir subtitrų ekranui. Tokiomis aplinkybėmis žinomos režisierės spektaklyje skambėjo poros dialogas, kuriame vyras ir moteris svarstė savo pasiruošimą tėvystei ir naujo žmogaus, naujo vartotojo įtaką globaliniam atšilimui. Ekologijos temas savo kūryboje Mitchell analizuoja iki šiol.

McMillano pjesė – tai nepaliaujamas dviejų vienas kitą mylinčių žmonių bandymas suprasti save ir savo norus, susikalbėti tarpusavyje. Kas svarbiau – turėti vaiką ar gelbėti Žemę nuo vartojimo daromos žalos? Kurį sprendimą pasirinkę būsime geresni? Kiek esame pasirengę ištverti kartu? O atskirai? Kiek asmeninės laimės turime aukoti tam, kad padarytume tai, ką reikia padaryti? Tokiomis kryptimis plėtojami poros pokalbiai, galiausiai atvedantys prie banaliausios, svarbiausios tiesos – laimė yra tai, kas gimsta iš nuoširdžios meilės. Meilės žmogui, gamtai, gyvybei.

Sunku pasakyti, kada šis kūrinys sudomino mūsų šalyje dirbančius teatralus, tačiau 2022-aisiais vieną po kito išvydome režisierės Agnijos Leo­novos ir Italijoje studijas baigusio, Lietuvoje gyvenančio aktoriaus Lucos Vassos pastatymus. Pirmoji „Kvėpavimu“ pavadintą spektaklį su Inga Šepetkaite ir Šarūnu Zenkevičiumi įtraukė į Kauno kamerinio teatro repertuarą, o ant­rasis „Plaučius“ parodė „Menų spaustuvėje“, pakvietęs vaidinti seniai teatro scenoje matytus Gabiją Siur­bytę bei Ainį Storpirštį.

Priešingai nei Mitchell versija, Lietuvoje McMillano pjesės pastatymai nebuvo konceptualūs. Užtat tarpusavyje gana panašūs. Visų pirma juos vienija scenografija: „Kvėpavimo“ ir „Plaučių“ aktorių poros nardo tarp iš kubų sudėliotų vertikalių bei horizontalių stumdomų konstrukcijų. Tiesa, pačios konstrukcijos skiriasi, tai diktuoja ir pasirinktų erdvių galimybės (jei, žinoma, šis sprendimas buvo pirmesnis nei scenografija). „Plaučiai“ rodyti „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje, kurioje telpa daugiau ir aukštesnių kubų; „Kvėpavimas“ pristatytas Kauno kamerinio teatro Mažojoje salėje, kurioje lygiai tas pačias funkcijas atliko keletas nedidelių (mažesnių nei žmogaus ūgio) kubų, tapusių ir ekranais vaizdo projekcijoms. Panaši scenografija sąlygojo panašias mizanscenas – pavyzdžiui, abiejuose spektak­liuose kubas tapo stalu, į kurį atsirėmęs postringavo vyriškosios lyties personažas. Be to, veikėjų interpretacijos abiem atvejais nenutolo nuo pjesėje nurodytų paveikslų. Tokie bendrumai lėmė principinį pastatymų panašumą. Bent jau temos ir pageidaujamos žiūrovų percepcijos aspektais.

Žymos: