Jeigu kas paklaustų, kas Lietuvoje sieja Klimtą, Modiglianį, Groszą ir net Bruegelį, galimas būtų tik vienas atsakymas – Sližys. Šis dailininkas mokėjo suderinti linijos grakštumą, spalvos lengvumą, kūno žemiškumą bei išraiškų groteskiškumą. Minėtieji bruožai, atsispindėję jo paveiksluose, atėjo iš paties tapytojo asmenybės, apie kurią kalbėdami pažįstami neretai išskiria neeilinį humoro jausmą, kandžias, tačiau itin tikslias pastabas, jautrią sielą, slepiamą po mordoboico (mušeikos) išvaizda, puikius kulinarinius sugebėjimus, atjautą.

Tapytojas Raimundas Sližys (1952–2008) mokėsi Kauno meno mokykloje, vėliau, metus Lietuvos TSR valstybiniame dailės institute pastudijavęs dizainą, perstojo į monumentalistų katedrą, pasirinkęs freskos-mozaikos kūrėjo specialybę. Ir nors menininko kelio pradžia kiek nutolusi nuo grynosios, šlovingosios tapybos, visgi studijų įtakos paliko ženklius pėdsakus jo darbuose. Iš šių dėmenų (pakeisti studijų profiliai, sutikti nauji dėstytojai bei kolegos) formavosi unikalus dailininko stilius. Žinoma, pirmieji savarankiški paveikslai (pvz. „Žalgirio gamyklos darbininkai“, 1976) dar kupini Monumentaliosios tapybos katedros įtakos, ypač garsiosios dėstytojos profesorės Sofijos Veiverytės įdiegto vaizdavimo supratimo, tačiau net ir juose pastebimas besiskleidžiantis Sližiui būdingas smulkmeniškumas, atida detalėms, netradicinė spalvos pajauta. Beje, preciziškumas neatsiejamas ne tik nuo dailininko tapybos formos, bet ir apskirtai nuo jo būdo, charakterio. Sližys itin atidžiai rinkdavosi dažus, nagrinėdavo technologiją, jam buvo svarbios paveikslui sukurti naudojamos priemonės, nuo drobės grunto iki lako.

Sovietmečio monumentaliosios dailės kūriniai nepasižymėjo smulkiais potėpiais bei detalių gausa, dar daugiau, tai vertinta kaip prastas šios meno šakos išmanymas, tačiau, nepaisant vyraujančių nuomonių, profesūra pastebėjo didelį Sližio talentą. Bekuriant baigiamąjį darbą „Pasaulio išminčiai“ (1976) skleidėsi ir dailininko kaip portretisto sugebėjimai. Šiai freskai pozavo ne vienas Raimundo aplinkos žmogus (tarp jų ir dailėtyrininkas Malvydas Sakalauskas). Kūrinys realizuotas Panevėžyje, 12-ojoje vidurinėje mokykloje, antro aukšto hole (deja, dabar neišlikęs, nes statinys restruktūrizuotas į gyvenamuosius butus). Apskritai Sližio personažai atėjo iš natūros: draugai, šeimos nariai, pažįstami. Gal ir neatsitiktinai. Tada, sovietmečiu, Lietuvoje išaugo portreto žanro svarba, kuri buvo ypač prabrėžiama 8-ame dešimtmetyje, kaip tik tuo laiku, kai autorius baigė Dailės institutą. Sąlyginai dėl to, kad šis žanras mažiau cenzūruotas. Su portretu buvo žymiai lengviau įsilieti į oficialųjį dailės gyvenimą pernelyg nenuolaidžiaujant sovietinei ideologijai ir nerizikuojant įklimpti į ideologinių paveikslų kūrimo liūną. Jo griebdavosi daugelis to meto tapytojų, kurių darbų nenorėta priimti į oficialias parodas. Žanro populiarumą rodo ir tai, kad 1982 m. sąjunginėje parodoje „Šalies jaunystė“ prie geriausiųjų darbų buvo priskirti įvairūs portretai, tarp jų ir Sližio drobė „Architekto A. Mačiulio portretas“ (1976). Apskritai šio žanro ribos tuo metu išsiplėtė būtent Arvydo Šaltenio bei Kosto Dereškevičiaus kartos dėka. Ji pradėjo kurti asociatyvius portretus, kuriuose žmogaus psichologinę charakteristiką nusako ne modelio judesiai, gestai ir veido išraiška ar spalvinė gama, o konceptuali portreto sandara – juntamas neįprastas erdvės bei figūrų santykis, veido, kitų kūno dalių transformacija ir deformacija. Šie bruožai itin būdingi Raimundo Sližio kūriniams. 8–9 dešimtmečių jaunoji karta, kuriai priklausė tokie menininkai kaip Mindaugas Skudutis, Henrikas Natalevičius ir kiti, išpopuliarino ir autoportretą, kuriuo patogu atskleisti savo pasaulėjautą.

Nors ankstyvuosiuose menininko darbuose minimõs kūnų deformacijos dar palyginti nedaug, visgi po truputį skleidėsi Sližio individualus braižas, nebeleidęs jo kūrinių pamiršti ar sumaišyti su kitų autorių. 1982-aisiais nutapytoje „Šeimoje“ atsisukę į žiūrovą pozuoja dailininko šeimos nariai iš žmonos Vilijos Mačiulytės pusės. Kiek­vienas su jam charakteringais bruožais. Visi pasitempę, pasipuošę. Čia deformacijos kol kas mažoka, autorius pernelyg akivaizdžiai į dienos šviesą neištraukia tų portretuojamojo savybių, kurių jis, tikėtina, visai nenorėtų matyti. Beje, vėliau neretai atsitikdavo taip, kad vienų užsakyti šeimos portretai iškeliaudavo į visai kitus namus kaip figūrinės kompozicijos, užsakovams neatlaikius gremžiančio, kandaus, nors ir nepikto (o tai ne visi suprasdavo!) dailininko žvilgsnio. Aptariamame paveiksle, kaip ir kituose darbuose, matyti Sližiui būdingas šiltas koloritas, itin lengvas, bene peršviečiamas dažo sluoksnis, sakytum, kone lesiruotė. Toks tapybos būdas anuomet ne tik laikytas netinkamu, bet net ir pašieptas, atseit, jei netapoma storu, net žvilgančiu potėpiu, nesirenkamos tamsios spalvos, tai kam išvis užsi­iminėti daile. Tačiau iš principo būtent nepaklusimas nusistovėjusioms normoms (nors specialiai maištauti autorius tikrai nesistengė, tai tiesiog natūrali ir prigimtinė jo pajauta) ir padarė Sližį išskirtinį, o jo kūrybą įsimintiną. Negana to, dailininkas dargi išskirtinai mėgo rožinę spalvą, kuri ne tik tapyboje, bet ir visoje dailėje regėta mažų mažiausiai kaip simbolizuojanti prastą skonį. Vis dėlto įdomu tai, kad ankstyvieji gausiai kritikuoti kūriniai buvo itin noriai įsigyjami muziejų.