Menininkė Ieva Brikė (gim. 1991) aktorystę mato kaip amatą, kuris pasaulį gali padaryti geresnį. Gyvenimą didmiestyje ji išmainė į Panevėžį ir Juozo Miltinio dramos teatro (JMDT) sceną, kur Ievą galima išvysti naujausiuose spektakliuose „Jona“ (rež. Aleksandras Špilevojus, 2023), „Kūnai“ (rež. / chor. Marius Pinigis, Adrianas Carlo’as Bibiano’as, 2022), „Auksinį scenos kryžių“ ką tik pelniusiame „Laukyje“ (rež. Olga Lapina, 2022) ir kituose jau penktą sezoną čia kuriamuose vaidmenyse (ne veltui I. Brikė pelnė 2022-ųjų JMDT Metų aktorės titulą). Tačiau jos veikla ir mintys kur kas platesnės nei teatro juodojo kubo erdvė. Nors didžiausią laiko dalį aktorė skiria įkūnyti personažams, repeticijoms pasibaigus ji aktyviai dalyvauja teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos „Asitežas“ veiklose, taip pat vysto bei koordinuoja nepriklausomus edukacinius ir kūrybinius projektus.

Šiuo metu Ievą itin domina teatro, performatyvumo ir vizualiųjų menų jungtis. Pastarieji artistės gyvenime – hobis, kuriuo domėtis paskatino… performansai! Jų neretai imdavosi vizualistai, be to, eskizuodama pasirodymus I. Brikė susipažino su piešimu kaip su mąstymo būdu. Pašnekovė tikina, jog dienoraštyje nebūtina rašyti – mintis ir būsenas galima dokumentuoti kaip vizualiuosius kūrinius, o šie gali tapti saviraiškos bei aplinkos pažinimo įrankiais.

Užaugote Kaune, 2016 m. baigėte Vaidybos studijų bakalaurą Vytauto Didžiojo universitete, po to – magistrantūrą Vilniuje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kokios patirtys lydėjo atvykus dirbti į Juozo Miltinio dramos teatrą Panevėžyje?

Gavusi pakvietimą, pirmiausia norėjau pažiūrėti, kokia kultūros situacija regionuose. Pamačiau, jog didžiausios jos prieinamumo problemos slypi už Panevėžį gerokai mažesniuose miestuose. JMDT – valstybinis teatras, atsakingas už šio meno sklaidą Panevėžio ir Utenos apskrityse, todėl dažnai gastroliuojame, lankydami nedidelius miestelius, kuriuose profesio­nalus menas sunkiau pasiekiamas. Kultūros stygius itin juntamas bendraujant su vaikais ir paaugliais. Vos tik pradėjus dirbti Panevėžio regione, kilo noras savo energiją investuoti į tai, kad jaunas žiūrovas gautų kuo daugiau profesionalios meno produkcijos. Taip mano akiratyje atsirado teatrų vaikams ir jaunimui asociacija „Asitežas“, kurioje pradėjau atstovauti JMDT (anksčiau tai darė meno vadovas Aleksandras Špilevojus, prieš jį – kita mūsų teatro aktorė Vita Šiaučiūnaitė), įsitraukiau į organizacinę veiklą.

Prisidėti prie „Asitežo“ motyvavo ir pasirodymai miesteliuose. Viena itin sukrečianti, bet pozityvi patirtis lydėjo Josvainiuose, projekto „PROmetėjas“ metu rodant spektaklį „Lopšinė Žemei“ (rež. Ieva Jackevičiūtė) patiems mažiausiems – vaikai aikčiojo, plojo ir negalėjo patikėti tuo, ką regi, visą veiksmą scenoje priimdami kaip stebuklą. Tokią reakciją Panevėžyje bei kituose didžiuosiuose miestuose išvysi itin retai. Tikriausiai tai buvo vienas iš pirmųjų kartų, kai jie stebėjo spektaklį. Pajutęs panašias emocijas supranti, kaip prasminga organizuoti kultūros eksportą į vietas, turinčias, pavyzdžiui, tik du tūkstančius gyventojų, bet tarp jų yra vaikų, kuriems tai reikalinga.

Didžiausia atskirtis, lyginant didžiųjų miestų ir mažesnių miestelių patirtis – finansavimo skirtumai: kiek egzistuoja nacionalinių ar savivaldybinių institucijų. Tačiau prisideda ir nevyriausybinių organizacijų stoka. Tarkime, sostinėje šis sektorius, pristatantis daug produkcijos teatro srityje, yra didelis, lankomas, matomas. Panevėžyje nepriklausomų teatrų nerasi, bet čia veikia vienas valstybinis ir trys savivaldybės teatrai, tad pasiūla didesniame mieste įvairesnė. Iš kitos pusės, viskas priklauso nuo politinės valios. Dar svarbu žiniasklaidos, teatro kritikų dėmesys, profesionalus vertinimas. Tai lemia, kiek kūriniai pamatomi, žinomi, girdimi. Daugelis teatrologų, šiai profesijai ruošiamų kritikų, nestudijuoja Panevėžyje ir čia nepasilieka, tik kartais vizituoja. Taigi, didmiesčiuose vykstantys pasirodymai labiau pastebimi. Deja, mums išvežti JMDT produkciją, kad ji pasiektų daugiau žmonių, sudėtinga, be to, visų sukurtų spektak­lių kitur parodyti ir negalime.

Neretai teatrai baiminasi, jog miestuose kuriami ir pristatomi šiuolaikiniai scenos meno kūriniai periferijoje liks nesuprasti. Kuo, jūsų akimis, skiriasi didelio ir mažesnio miesto ar miestelio žiūrovai?

Visos vietos skirtingos, bet viena akivaizdu – kai spektaklis kokybiškas, jis savo auditoriją ras visur. Universalios paveikiai išgvildentos temos paliečia kiekvieną. Galbūt skirtumas slypi formos priėmime – žiūrovas periferijoje dažnai nėra matęs daug šiuolaikinio teatro, nesidomi šiuolaikinio meno procesais. Labai svarbu tai, ką atėjęs žmogus regėjo anksčiau ir ką įsivaizduoja esant teatru. Dėl to vienas ar kitas pastatymas jam gali pasirodyti neatitinkantis paties susidaryto teatro apibrėžimo.

Iš kitos pusės, konkrečią vietą, tarp jų ir JMDT, lankytojai tapatina su tam tikru stiliumi, žanru, tam tikros dinamikos kūriniais. Miltinis savo laiku statė vien draminius veikalus, tad šio teatro žiūrovai priprato prie klasikinės formos. Spektaklių, kuriuose kalbama apie žmogaus likimą, jo santykį su tiesa, teisybe, keliami filosofiniai ir kiti ilgaamžiai klausimai. Po judesio spektaklio „Kūnai“ girdėjau ne vieną atsiliepimą, koks tai įdomus, bet ne „miltiniškas“ kūrinys. Manau, prasminga imtis pastatymų, formos atžvilgiu nutolusių nuo „miltiniškumo“, tik svarbu, kad jie būtų kokybiški, nes tokiu būdu galime plėsti publikos akiratį, supažindinti su naujais žanrais, jais sudominti, antraip – slypi pavojus žiūrovus atgrasyti.

Spektaklio „Kūnai“ formatas buvo naujas ne tik teatro žiūrovams, bet ir aktoriams. Nepaisant amžiaus bei kūnų (ne)tobulumo, kuriate neverbalinį, intensyvaus judesio kupiną paveikslą. Kokie trupės įspūdžiai persikūnijus į šokėjų vaidmenis?

Visai komandai tai labai įdomi patirtis, profesinis iššūkis. Proceso metu patobulėjome fiziškai, paaugome judesio, savo kūno pažinimo, raiškos prasme. Dabar įdomu stebėti, kaip spektaklis pildosi, apauga vadinamąja „mėsa“: choreografija nesikeičia, bet pradeda kisti tarp kūnų užsimezgantys santykiai, ryšiai. Ši kelionė – žavinga. Kalbant apie auditoriją, žiūrovai skirtingai priima dramos ir šokio spektaklį, kitaip veikia jų dėmesys. Aptariamame pasirodyme nėra ling­vistinio klodo, kuris savaime daug ką paaiškina, pateikia konkretų siužetą. Čia viskas užkoduota pačiame kūne bei judesio dinamikoje. O interpretacijų, kurias galima kurti laisvai, daugiau nei klasikiniame dramos pastatyme.