Jonas Mackonis Barjerinis bėgimas, 1952. Drobė, aliejus, 100,5 x 120. Iš MO muziejaus archyvo
Deima Žuklytė-Gasperaitienė

Ideologinių verpetų sūkuryje. Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutas (1945–1951) bei jo auklėtiniai (I)

Stalino valdymo metai Lietuvoje pirmiausiai siejasi su skaudžiomis, trėmimų pavidalu daugelį šeimų palietusiomis netektimis, o kalbant apie dailės gyvenimą 5 deš. antroje–6 deš. pirmoje pusėse, pirmiausiai minimi griežti ideo­loginiai suvaržymai, socialistinio realizmo metodo primetimas. Šiame kontekste išsiskiria užsispyrusi, net ir visuotinio teroro kontekste su modernizmo principais nenorėjusi skirtis salelė – Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutas – su pertrūkusiais veikusi 1941–1951 metais. Nors instituto dėstytojai ir studentai taip pat turėjo taikytis prie pasikeitusios realybės, visgi pažvelgus į buvusioje Kauno meno mokykloje virusią kasdienybę ima ryškėti netikėti bohemiško gyvenimo kontūrai ir siekis likti ištikimiems savo meninėms vertybėms.

KOMPROMISAI IR NESĖKMĖS

1941 m. buvusi Kauno meno mokykla gavo Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto (toliau –Institutas) vardą, tačiau institucijos galimybės veikti ateinantį dešimtmetį nebuvo tolygios. 1943–1944 m., kai vokiečių valdžia nusprendė Institutą uždaryti, tuometinių dėstytojų Vytauto Kazimiero Jonyno, Jono Kovos-Kovalskio, Liudviko Strolio, Juozo Mikėno, Stasio Ušinsko iniciatyva studijos buvo vykdomos pogrindyje, priimant studentus tai vienose, tai kitose patalpose, skiriant jiems savarankiškas užduotis. Į tuometines patalpas laikinojoje M. K. Čiurlionio galerijoje (dabar – Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetas) dėstytojai ir studentai sugrįžo tik 1944 m. rugsėjį ir pirmąjį pusmetį studijų procesą vykdė savo nuožiūra. Gaila, tačiau 1945 m. pradžioje Instituto administravimas buvo paskirtas SSRS Aukštojo mokslo ministerijai, ir neilgai trukus studijoms imti kelti aiškūs ideologiniai uždaviniai: sekti socialistinio realizmo metodu, gilintis į marksizmą-leninizmą, diegti žinias apie XIX a. II pusės realistinės rusų dailės tradiciją.

Institutą įvairiais būdais bandyta pakreipti „teisinga“ komunistine ideologine linkme: jame įsteigta Marksizmo-leninizmo katedra, turėjusi padėti vertybiškai persiauklėti ne tik studentams, bet ir dėstytojams, taip pat imti vykdyti studijų programų patikrinimai, o studentų darbų peržiūrose pradėjo dalyvauti Meno reikalų valdybos atstovai. Nepaisant visų valdžios pastangų, pokyčiai jos norima linkme vyko vangiai. Institute tuo metu dėstė buvę Kauno meno mokyklos auklėtiniai: skulptoriai Juozas Mikėnas, Viktoras Palys, tapytojai Stasys Ušinskas, Jonas Vaitys, taip pat vyresnės kartos tapytojai Antanas Žmuidzinavičius, Vytautas Kairiūkštis, Jonas Šileika, scenografas Liudas Truikys, keramikas Liudvikas Strolis ir kiti. Kairiosiomis pažiūromis pasižymėję dailininkai, tokie kaip grafikas Vytautas Jurkūnas ar tapytoja Irena Trečiokaitė-Žebenkienė, dirbo Vilniaus dailės institute, o Kauno institutas, kaip teigia jo ideologinius mechanizmus tyrinėjusi Justina Trilupaitytė, veikė kaip „priedanga dailininkams, nenorėjusiems kurti ideologiškai ir stilistiškai priimtinus kūrinius“, kadangi menką aktyvumą kuriant socrealistinę dailę dėstytojai galėjo pridengti pasiaiškindami dideliu pedagoginio darbo krūviu. Visgi sovietų taip nepageidaujamas modernistes pažiūras dėstytojams vienaip ar kitaip pavykdavo perduoti studentams. Vieną tokį atvejį atsiminimuose aprašė tapytojas Jonas Mackevičius-Mackonis: per dailės istorijos paskaitą Vytautas Kairiūkštis įsijautęs pasakojo apie impresionizmą – iš pasakojimo buvo justi stiprus dailininko susižavėjimas šia meno kryptimi. Netikėtai vienas studentas dėstytojui priminė, kad impresionistai Sovietų Sąjungoje laikomi meno dekadentais. Kaip rašo Mackonis, Kairiūkštis patylėjęs, nusileidęs, kad impresionistams trūko jautresnio žvilgsnio į socialines problemas, tačiau negalėjęs susilaikyti ir čia pat vėl puolęs gėrėtis jų spalvų tonų deriniais bei koloritu. Taigi nors oficialiai Institutas turėjo auklėti jaunuosius dailininkus kurti revoliucinio ir realistinio turinio meną, visgi praktikoje skatino tiesiogiai nekopijuoti gamtos formų, orientuotis į kompozicinę visumą, atmesti bereikšmes detales, akcentavo ritmo, simbolių svarbą – visa tai prieštaravo socialistinio realizmo normoms.

Netrukus, 1946–1947 m., Meno reikalų valdybos atstovų ataskaitose nugulė lemtingi įrašai, kad „socialistinio realizmo principas netapo pagrindiniu pedagogų ir studentų darbo metodu“, „studentų, taip pat ir dėstytojų darbuose vyrauja formalistinės meno tendencijos, apolitiškumas, beidėjiškumas“. Atsakomybė už šią meninę betvarkę pirmiausia buvo priskirta tuometiniam Instituto direktoriui, keramikui Liud­vikui Stroliui, kuris buvo nušalintas nuo pa­reigų, tačiau vien tuo nepasitenkinta. 1951 m. Institutas sujungtas su LTSR valstybiniu dailės institutu Vilniuje, į sostinę perkelti neseniai pradėję dėstyti jo absolventai: Sofija Veiverytė, Julius Balčikonis, Leonas Žuklys, Jonas Mackevičius-Mackonis ir kiti.

Žymos: