XIX–XX A. PR. ROKIŠKIO GRAFAIČIŲ TYZENHAUZŲ IR PŠEZDZIECKIŲ POMĖGIAI, ŽAISLAI, KASDIENYBĖ IR PRAMOGOS

NAUJIEJI RŪMAI

Tik apsidairyk Aukštaitijos lygumose ir netrukus suprasi, kad tai – senųjų LDK žemvaldžių istorinės valdos. Kokia daugybė XVI–XIX a. dvarų! O kai XX a. pradžioje nuo kalnelių leisdavosi itin šiuolaikiškų Rokiškio grafų Pšezdzieckių vaikų rogutės, didikų ir dvarininkų rezidencijos vis dar buvo svarbūs šio regiono administraciniai, ūkiniai, politiniai bei kultūros centrai. Naujausios mados iš užsienio ir netgi stručio kiaušiniai Radvilų, Tyzenhauzų, Morikonių, Masalskių, Riomerių, Pšezdzieckių ir Komorovskių namuose ilgai džiugino tiek didelius, tiek mažus.

Ne paslaptis, kad XVII–XVIII a. Rokiškis labiausiai garsėjo kokybiškais linais, bet 1801 m. iškilus naujiems dvaro rūmams jis tapo grafų Tyzenhauzų vasaros rezidencija. Nuo 1801-ųjų iki 1940-ųjų čia gyveno net šešios didikų Tyzenhauzų ir Pšezdzieckių kartos, augo jų vaikai. Paskutinysis Rokiškio dvaro savininkas Jonas Pšezdzieckis (1877–1944) buvo Marijos Tyzenhauzaitės-Pšezdzieckienės vaikaitis, jos tėvo Konstantino Tyzenhauzo proanūkis, vadinasi – ir Ignoto Tyzenhauzo palikuonis.

Vis dėlto, grafas Ignotas rezidencinius rūmus pasistatė per vėlai, nes jo paties vaikai įkurtuves Rokiškio dvare atšoko jau suaugę. Tik vienuolikmetė Sofija dar spėjo išvysti juos vaiko akimis. Ir nors po Ignoto ir Marijonos Pšezdzieckytės-Tyzenhauzienės skyrybų ji augo pas giminaičius, jungtuves su Platelių dvaro savininku Antoine’u Louis Octave’u de Choiseul-Gouffier pageidavo švęsti ne Paryžiuje ir ne Kairėnų dvare, o Rokiškyje!

Panašu, kad ne tik ilgai čia gyvenusiems, bet ir trumpiau dvare pabuvojusiems – net ir į svečius užsukusiems – mažiesiems grafų Tyzenhauzų vasaros rezidencija palikdavo neišdildomą įspūdį. Šiaip ar taip, mus domina Ignoto Tyzenhauzo vaikaičių ir grafo Jono Pšezdzieckio atžalų – paskutinės Rokiškio dvaro kartos – ankstyvųjų metų patirtys. Drauge su pačiais mažiausiais pažinsime Tyzenhauzų ir Pšezdzieckių namų įdomybes: sužinosime, kaip kito šių rūmų išorė, koks buvo interjeras, to meto aukštuomenės tradicijos, mados, papročiai, grafų naudotos transporto priemonės, pomėgiai ir t. t.

Deja, vaikystė Lietuvos didikų dvaruose yra dar labai menkai tyrinėta sritis, o šaltinių, kurie mums atskleistų ir paaiškintų jos slėpinius – ne tiek jau daug. Belieka džiaugtis, kad 1940 m. Pšezdzieckių šeimai nuo bolševikų pabėgus į Lenkiją, buvę Rokiškio dvaro patarnautojai – vaikų auklė Julija Kietytė, liokajus Jonas Petrulis ir virėjas Augustinas Kalpokas – išsaugojo ne tik vieną kitą, jų nuomone, tikrai vertingą daiktą, pvz., stalo sidabrą ar grafienės Hermancijos Coco Chanel stiliaus elegantiškas sukneles; tarnų namuose prieglobstį surado ir grafaičių Pšezdzieckyčių Marijos bei Elžbietos vaikystės relikvijos. Tai – lėlių arbatos puodeliai, dvi miniatiūrinės kėdutės, sofa ir stalelis – XX a. pradžios auksuoti, pusiau rankomis dekoruoti Vokietijos bendrovės „Weimarer Porzellan“ („Veimaro porcelianas“) gaminiai. Sofa tokia maža, kad patogiai ant jos įsitaisyti galėtų nebent kelių centimetrų dydžio celiulioidinės lėlytės (populiarios XX a. pradžioje) arba iš duonos minkštimo nulipdyti ūkio gyvūnai, kuriuos apie 1831-uosius savo atžaloms nudžiuginti užstalėje kurdavo Rokiškio ir Pastovių (Baltarusija) grafas Konstantinas Tyzenhauzas. Deja, šie baldai ir indai yra vieninteliai išlikę žaislai, kuriais kitados buvo žaidžiama aptariamame dvare. Šiandien jie saugomi rūmuose veikiančiame Rokiškio krašto muziejuje.

Džiugu, kad minėtasis muziejus gali pasigirti išskirtine ekspozicija – grafų vaikų kambaryje išvysite autentiškus jų drabužėlius, kūdikių „vokelius“, krikštynų atributiką. Čia atrandame grafaičių rašytus laiškus bei XX a. 2–3 deš. fotografijas, kuriose užfiksuoti mažieji Pšezdzieckiai; Jono ir Hermancijos vaikų nuotraukoms būdavo skiriami ištisi albumai. Pagrindinė šeimos fotometraštininkė grafaitė Elžbieta Pšezdzieckytė tikrai neblogai pasidarbavo tėvo dovanotu fotoaparatu. Praverčia ir atsiminimų medžiaga. Bene pats reikšmingiausias leidinys ekspozicijoje yra Ignoto Tyzenhauzo vaikaitės Gabrielės Giunterytės-Puzinienės (1815–1869) prisiminimų knyga „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose. 1815–1843 metų dienoraštis“, nes ją rengdama Aleksandros Tyzenhauzaitės dukra rėmėsi ne tik gausiu savo tėvo Adomo Giunterio archyvu, bet ir dienoraščiu, kurį pradėjo rašyti būdama penkerių.

Beje, kaip jau minėta, Rokiškio grafams priklausė ir Pastovys. Abu šie dvarai, kaip buvusios giminės rezidencijos, yra glaudžiai vienas su kitu susiję. Ukmergės krašto muziejaus darbuotojų iš lenkų kalbos išversti ir 2019 m. publikuoti grafo Jono Eustachijaus Kosakovskio (1900–1979) „Vaikystės metų užrašai 1903–1910“ padeda suvokti platesnį – ne vien tik su Rokiškiu susijusį – dvarininkų atžalų gyvenimo kontekstą. Ką gi jos veikia, vyresniesiems su svečiais nerūpestingai puotaujant? Praverkime Rokiškio rūmų mažųjų kambario duris!

VAIKYSTĖ DVARE

Rūmų statytojo Ignoto Tyzenhauzo vaikaitės Matilda (1811–1867), Idalija (1813–1888) ir Gabrielė (1815–1869) Giunterytės iš Dabraulėnų dvaro ilgai negalėjo atsidžiaugti smagiu vizitu pas senelį. Gal todėl, kad Tyzenhauzų laikais kambariai Rokiškio dvare buvo dekoruoti mėlyna, žalia, rausva, geltona ir oranžine spalvomis. Taip pat čia galėjai žaisti biliardą – tam buvo įrengta speciali patalpa su didele apvalia tinkuota krosnimi. Be to, kiekvienas vaikas turėjo išsirinkęs po savo mėgstamą paveikslą.

„Kitas vaizdas, kurį prisimenu visą, buvo kelionė į Ukmergės apskritį, į Rokiškį, pas senelį Tyzenhauzą. Mano senelis Ignacijus Tyzenhauzas, vasarodamas Rokiškyje, sukviesdavo visą savo šeimą, t. y. dvi ištekėjusias dukteris – mano motiną Aleksandrą ir dešimčia metų jaunesnę Sofiją, grafienę Šuazel, du dar nevedusius sūnus Rudolfą ir Konstantiną, o per šventą Ignotą į Rokiškį atvažiuodavo ir tolimesni giminės“, – dienoraštyje prisimena Gabrielė Giunterytė-Puzinienė.

Yra žinoma, kad dauguma to meto didikų keldavosi anksti, bet pusryčiaudavo tik apie pirmą valandą dienos, todėl dvarininkų virėjai turėdavo laiko suktis virtuvėje, kur iki pietų suspėdavo pagaminti bent 5–7 išradingus patiekalus. Rokiškio rezidencijos daržuose tikrai netrūko ankstyvųjų ridikėlių, salotų, prieskoninių žolelių, o įdomesnės šiltnamių daržovės, pavyzdžiui, pomidorai, taip pat plito per dvarus. Ant aukštuomenės stalo, šalia įdarytų fazanų, puikuodavosi jūros gėrybės ir desertai. Birželio pabaigoje arba liepos pradžioje atvykę svečiai būdavo vaišinami ne tik grybais, bet ir šviežiomis žemuogėmis su pienu. Kas galėtų joms atsispirti, pagardintoms plakta grietinėle!

Vis dėlto, prie ištaigingų tėvų vaišių vaikai būdavo kviečiami tik pabaigę dvyliktuosius metus, o kol mokydavosi naudotis stalo įrankiais ir deramai elgtis, patys mažiausieji vyšniomis papuoštus ledus, vadinamus šaltkoše, skanaudavo prižiūrimi mokytojų bei guvernančių.

Mažieji Tiškevičiai bent jau po pietų, vyresniesiems geriant kavą, būdavo atvedami į saloną, kur „kasdien iš tėvo gaudavo „kanarelę“ – karamelę arba kavoje pamirkyto cukraus gabalėlį. Tai buvo daroma visuose Tiškevičių dvaruose, kaip išlikusi sena giminės tradicija“, – teigia tyrinėtoja Liliana Narkowicz. Bet Rokiškio ir Pastovių grafas, didis gamtos mokslų žinovas Konstantinas Tyzenhauzas nelabai paisė per amžius įsigalėjusių papročių. „Jis dažnai prisidėdavo prie mūsų žaidimų – vilko ir keturių kampų, kurį žaisdavome valgomajame, šėldavo tarsi koks studentas, linksmindavosi kur kas noriau nei jo sūnus Zbignevas, augantis mokytu žmogum“, – rašo G. Giunterytė-Puzinienė. Be to, kur tai matyta, kad jis pats, o ne žmona sudarinėdavo pietų meniu! Apie 1830-uosius vasario mėnesio pavakariams grafas įsakė patiekti svarą obuolių, pūdą arbūzų, persikų, trešnių ir vynuogių, o prie stalo dūkdamas su vaikais iš duonos minkštimo lipdydavo arklius bei šunis. Gal todėl, kad Pastovių dvare jo darbo kabinetas buvo visai čia pat, už valgomojo?

Vienas iš įdomesnių Rokiškio rūmų kambarių – taip pat valgomasis. Tyzenhauzų laikais jis buvo dekoruotas senovės Egipto motyvais (freskomis), o XX a. pradžioje – įrengtas Zakopanės stiliumi. Nors tradicija valgyti tris arba penkis kartus per dieną įsitvirtino dar visai neseniai, matome, kad grafo Jono Pšezdzieckio šeima jau 9 val. ryto sėsdavo pusryčiauti, 14 val. kirsdavo pietus, o 21 val. – vakarienę. XIX a. II pusėje Rokiškio dvare jau buvo geriama penktos valandos arbatėlė anglišku stiliumi. Gal ir lėlės jos ragavo?