Aktorė Greta Garbo. Kadras iš filmo „Bučinys“ (The Kiss, 1929, rež. Jacques'as Feyderis)
Ugnė Marija Andrijauskaitė

HOLIVUDO ŽVAIGŽDŽIŲ KARŠTINĖ TARPUKARIO LIETUVOJE

O, mano mielas Holivude!
Pasaulyje visi sujudę
dėl tavo vardo taip garbingo
ir nėra krašto tiek laimingo
kad norinčių tavęs nebūtų.

Tokios eilės pasirodė XX a. ketvirtajame dešimt­metyje Lietuvoje leistame kino mėgėjų žurnale „Kino naujienos“ (1931, Nr. 3). Kuo gi Holivudas buvo toks ypatingas ir taip stipriai žavėjo lietuvius?

Praėjusio amžiaus pradžioje dėl savo patogios lokacijos šis Los Andželo rajonas ėmė kilti ir vystytis kaip kino pramonės centras. Los Andželas turėjo puikias sąlygas filmavimams: ten kone ištisus metus būdavo saulėta, netoliese plytėjo kalnai, vandenynas bei dykumos, galėję tapti filmavimo aikštelėmis. Be to, pasibaigus aukso karštinei, regionas liko su gerai išplėtota susisiekimo infrastruktūra bei palankiomis nekilnojamojo turto kainomis. Holivude steigėsi kino studijos, būrėsi aktorių gildijos, augo jų uždarbis, čia kėlėsi Europos kino žvaigždės. XX a. trečiajame dešimtmetyje Holivudo produkcija jau dominavo visame pasaulyje, o jis pats įgavo glamūrinį įvaizdį ir tapo norinčiųjų išgarsėti traukos centru.

Tuo pačiu metu pradėjo formuotis kino žvaigždžių fenomenas: filmuose regimi aktoriai buvo lengvai atpažįstami, todėl ėmė rodytis ir įvairių produktų reklamose ar kūrė savo prekių linijas; pavyzdžiui, norintieji galėjo įsigyti Claros Bow prekės ženklo skrybėlaičių. Tokio ekrano garsenybių kulto, kokį turime šiandien, gimimo metais laikomi 1927-ieji, kai aktoriai Douglasas Fairbanksas bei Mary Pickford paliko savo delnų ir pėdų įspaudus pasaulinėje kino sostinėje – tai buvo Holivudo šlovės alėjos pradžia. Kiekvieną kino įžymybių žingsnį nušviesdavo spauda, domėtasi net menkiausiomis smulkmenomis, tad daug kas slapčia svajojo išgarsėti ir gyventi prabangų gyvenimą. Holivudo žvaigždės akylai sektos ir Lietuvoje: 1932 m. spaudoje jau pasirodė susirūpinusių žinučių dėl „beždžioniavimo“, kuomet kino gerbėjai „pasirenka vieną kurį ekrano artistą ar artistę ir mėgdžioja ją judesiais, mimika, akimis“, taip besistengdami būti kuo panašesni į mylimą įžymybę.

Ekranų dievaičiai atsisakė ankstesnio Viktorijos laikų kuklumo ir drovumo – minėtąjį įvaizdį palaikiusią aktorę Lillianą Gish keitė naujos įžymybės, tokios kaip Theda Bara, Mary’ė Pickford ir kitos – nepriklausomos, nebijančios demonstruoti savo seksualumo. Taip gimė naujas, modernios ekrano moters tipas: ji gurkšnojo alkoholį, rūkė, puošėsi seksualiais drabužiais, koketavo. Holivudas ėmė globaliai formuoti kūno etaloną.

Holivudiško seksapilio įsigalėjimas

Lietuvą pasiekdavo įvairios Vakarų bei Holivudo mados tendencijos. XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiuose įsitvirtino modernus požiūris į moteris bei naujas grožio standartas. Moters kūnas tapo žavėjimosi objektu ir pirmą kartą įsivyravo vertinimas, jog negražių moterų nebūna – grožis yra sukuriamas, taigi, bet kuri gali tapti graži. Besivystant šiam kultui, Holivudo žvaigždės sulaukė išskirtinio susidomėjimo: sektas jų asmeninis gyvenimas, mados, domėtasi jų grožio ritualais. Nepriekaištingai atrodančios aktorės tarsi patvirtindavo savo gerbėjoms tai, jog kiekviena moteris nuostabi savaip, tiesiog reikia tai išryškinti ir puoselėti. Lietuviška spauda net tokią pasaulinę garsenybę kaip Marlene’a Dietrich vertino ne kaip gražuolę, o kaip išsiskiriančią savitais bruožais. „Kai kurios žvaigždės turi kokius nors veido defektus, tačiau, nežiūrint to, jie labai tinka ypatingoms rolėms atlikti, nes jie turi kitus labai teigiamus savumus. Pvz. Marlena Dietrich. Niekas neginčys, kad ji yra graži: ji neturi klasiško veido, bet visi pripažins, kad ji turi labai fotogenišką veidą, kad veido dalių kontrastingumas yra tiesiog kulminacinis“, – rašė „Kino naujienos“ (1932, Nr. 16), sustiprindamos minėtąją teoriją. Panašiai žiūrėta ir į Gretą Garbo: jos karjeros sėkmė sieta ne su dailiais aktorės veido bruožais, o su jos grožio originalumu bei paslaptingumu.

Lietuvos spaudai diskutuojant apie moterų patrauklumą ir gebėjimą gundyti, imtas naudoti iš Holivudo atkeliavęs terminas seksapilis (angl. sex appeal). Bulvarinė spauda skelbė, jog „privalumai, kuriuos mes išreiškiame seksapilio sąvoka, pastato moterį nugalėtojos padėtin. Moteris gali būti ir ne taip graži, bet jeigu ji bus su seksapiliu, tai tas jai užtikrina triumfuojantį pasisekimą. Prieš seksapilį nusilenkia grožis ir žavumas“ („Sekmadienis“, 1936, Nr. 10 (418)). Seksapilis buvo glaudžiai susijęs su mada – tai, kas buvo madinga vienais metais, galėjo išeiti iš mados kitais, todėl tendencijos nuolat kito: karaliavusias šviesiaplaukes keitė tamsiaakės, o šias – dailių kojų savininkės. Panašu, jog Lietuvoje minėtąjį terminą sau taikė ir vyrai – viename iš 1935 m. žurnale „Kinas“ išspausdintų pažinčių skelbimų „vyras su seksapiliu“ iš Kauno ieškojo susirašinėjimo draugės.

Vamp – naujo tipo moterys

Kitas Holivudo „importas“ – vamp moters tipas, išpopuliarėjęs XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. Jo atstovėms būdingas hipermoteriškumas, skaisti veido oda, dramatiškai paryškintos akys, cigaretė rankoje. Vamp įvaizdis – žavus, bet kartu ir žiaurus, negailestingas, demoniškas, pilnas paslapties bei aistros.

Šiam tipui priskirtos žymios Holivudo aktorės Brigitte’a Helm, G. Garbo, M. Dietrich buvo puikiai pažįstamos lietuviams kino gerbėjams ir dažnai aptarinėjamos tarpukario spaudoje bei kino mėgėjų grupelėse. Vertinta, jog minėtosios filmų žvaigždės negalėjo grožiu lygintis su kitomis ekranų dievaitėmis, tačiau turėjo kai ką tvirtesnio ir galingesnio nei daili išvaizda – išskirtinį moteriškumą, kuris žaisdavo vyrų nervais, versdavo juos drebėti, išbalti, susijaudinti. Vamp įkūnijo užsispyrusias, neprieinamas, laukines gundytojas.

Žymos: