Dalis žmonijos mėgsta vadinamąją „klasikinę“ muziką (tikslesnis terminas – akademinė), dažnai jos klausosi, kita dalis šiam žanrui abejinga. Tačiau esama ir tokių, kurie nusiteikę priešiškai (sudėtinga, įmantru, neįdomu, neveža). Štai jiems labai atsakingai pareiškiu: kuo besimėgautumėte (džiazu, soulu, roku, kantri, repu ar popsu), galite būti tikri, kad daugelyje jums patinkančių kūrinių glūdi klasikos genai. Glaustai tariant, net ir žinomiausių, populiariausių autorių dainose ar (rečiau) instrumentinėse pjesėse melodijos, harmonijos slinktys neretai „pasiskolinamos“ iš didžiųjų praeities meistrų. Gali būti „cituojamas“ net ir visas kūrinys. Nuo pradžios iki galo. Vienais atvejais tai girdima labai akivaizdžiai, kitais prireikia išlavintos klausos ar dėmesingo įsiklausymo. Žinoma, dar ir žinių.

Kodėl tai nutinka? Dėl įvairiausių, itin skirtingų priežasčių – naujų idėjų ar įkvėpimo stokos, sentimentų, užplūdusių prisimenant vaikystėje gautas klasikinės muzikos pamokas, siekio pagerbti širdžiai artimą kompozitorių ir t. t. Neretai pasąmonė iškrečia išdaigą, ir muzikas nuoširdžiai mano pats sukomponavęs vieną ar kitą melodiją.

Taip atsitiko kažkada populiariam amerikiečių kantri muzikos kūrėjui bei atlikėjui Johnui Denveriui. Po ekstremalaus slidinėjimo kalnų kurorte jis parašė meilės žmonai įkvėptą baladę „Annie’s Song“. Tai tikrai labai graži, jaudinanti daina, tačiau budrus Johno draugas pastebėjo, jog „originali“ melodija iš tikrųjų yra Piotro Čaikovskio Penktosios simfonijos antrosios dalies pradžia. Tiesa, tai J. Denverio nesutrikdė, ir „Annie’s Song“ greitai išpopuliarėjo.

Kito amerikiečio Barry’io Manilow karjera trunka jau septintą dešimtmetį, tad per tiek laiko, ko gero, būta visko. Kartą, išgėręs vyno, jis užbaigė vieną jautriausių savo dainų „Could It Be Magic“. „Maniau sugalvojęs šauniausią akordų seką per visą savo kūrybos patirtį, ir tik tada prisiminiau, kad prieš gurkšnodamas skambinau Chopino preliudus“, – prisipažino muzikas. Tad naujosios dainos pamatas – didžiojo romantiko Preliudas c-moll Nr. 20…

Kartais didžioji klasika tampa parodijų objektu. 5–6-ajame XX a. dešimtmečiuose šioje plotmėje ypač išgarsėjo Spike’as Jonesas ir jo orkestras „City Slickers“. 1948-aisiais jų negailestingo dėmesio susilaukė Gioachino Rossinio operos „Vilius Telis“ uvertiūra. Komiškai skambančią muziką paryškino šunų lojimas, virtuvės reikmenų žvangesys, kiti triukšmai. Parodija pateko ir į 1971-aisiais garsios įrašų kompanijos „RCA Records“ išleistą dvylikos LP kolekciją, pavadintą „Spike Jones Is Murdering the Classics“ [„Spike’as Jonesas žudo klasiką“]. O štai šiuolaikinės popmuzikos žvaigždė Mika taip susižavėjo arija iš G. Rossinio operos „Sevilijos kirpėjas“, kad ją pavertė savo dainos „Grace Kelly“ pagrindu.

Vienas dažniausiai populiariojoje muzikoje tiražuojamų baroko šedevrų tebėra vokiečių kompozitoriaus Johanno Pachelbelio Kanonas D-dur. Tai kiekvienam daugybę kartų girdėtas kūrinys. Beje, Vakarų šalyse jis itin dažnai grojamas per laidotuves… Neretai teigiama, kad Kanonas galėjo būti sukurtas Johanno Christopho Bacho vestuvėms, įvykusioms 1694 m. spalio 23 d., kuriose dalyvavo ir J. Pachelbelis. Beje, Johannas Christophas, vyriausias Johanno Sebastiano Bacho brolis, mokėsi pas Pachelbelį.

Įdomu, jog baroko laikais ši kompozicija buvo palyginti populiari, tačiau vėliau pamiršta ilgam. Tik 1968-aisiais populiarumą jai sugrąžino Jeano-François Paillard’o kamerinis orkestras, pateikęs naują kūrinio aranžuotę. 2002 m. žinomas prodiuseris Pete’as Watermanas Kanoną D-dur apibūdino kaip „beveik popmuzikos krikštatėvį, nes per pastaruosius 30 metų visi jį vienaip ar kitaip naudojome“.

Taip, aptariama melodija įkvėpė daugelį roko ir popmuzikos kūrėjų bei atlikėjų – nuo graikų grupės „Aphrodite’s Child“ (daina „Rain and Tears“) iki ispanų „Pop-Tops“ (daina „Oh Lord, Why Lord“). 1979-ųjų hite „Go West“ pagundai neatsispyrė net ir amerikiečių disko muzikos grupė „Village People“, o 1988 m. Jungtinėje Karalystėje populiariausiu singlu tapo Kylie Minogue „I Should Be So Lucky“, kuriame akivaizdūs Kanono atgarsiai.

1990-aisias išleistame britų grupės iš Liverpulio „The Farm“ sing­le „All Together Now“ akordų seka tiksliai atkartoja Pachelbelio kūrinio harmoniją. Dar po trejų metų „Pet Shop Boys“ dainos „Go West“ perdirbinyje pateikė kiek netikėtą Kanono ir Sovietų Sąjungos himno miksą. 1997-aisiais amerikiečių reperio Coolio gabale „C U When U Get There“ tikslių citatų nepastebės nebent visiškai klausos neturintieji. Kanono „virusas“ akivaizdus ir daugelyje kitų dainų. Pavyzdžiui, „Streets of London“, 1974-aisiais išgarsinusioje britų folkmuzikos atlikėją Ralphą McTellą, amerikiečių rokerių „Green Day“ kūrinyje „Basket Case“ (1994) ir „Don’t Look Back in Anger“, kuriuo 1996-aisiais nustebino garsioji Mančesterio grupė „Oasis“.

Minėtoji epidemija tęsiasi ir XXI amžiuje. 2000 m. amerikiečių vokalistė, prodiuserė ir aktorė, žinoma sceniniu slapyvardžiu Vitamin C, įrašė „Graduation (Friends Forever)“, o dar po metų japonų grupė „Happa-tai“ pateikė humoristinę versiją „Yatta“. 2004-aisiais kanadiečių elektroninės muzikos duetas „Delerium“ įgrojo palyginti originalią ir ausiai mielą versiją „Paris“. Populiarioji kaliforniečių pop­roko grupė „Maroon 5“ Kanono harmoninę seką ir dalį melodijos panaudojo 2019 m. single „Memories“, o amerikiečių rokeriai „Trans-Siberian Orchestra“ – dainoje „Christmas Canon“. Kanono akordus girdime ir 2017-aisiais išleistame britų roko veteranų „Procol Harum“ albume „Novum“. Aptarėme tik ryškiausius, populiariausius Kanono D-dur panaudojimo roke ir popmuzikoje pavyzdžius. Visiems paminėti prireiktų mažiausiai kelių šio žurnalo numerių…

J. S. Bacho kūryba visais laikais buvo ir tebėra nesenkantis, gaivus genialių muzikinių idėjų šaltinis. Štai iki šiol populiari Paulo Simono daina „American Tune“ – skolinys iš legendinio kompozitoriaus choralo „O Haupt voll Blut und Wunden“. Vienoje TV laidoje tai pripažino ir pats kažkada garsaus dueto narys, net pademonstravo abiejų kūrinių pagrindines temas, harmoniją. Esminis skirtumas glūdi tonacijose – Bacho choralas parašytas Ges-dur, o Simono daina – As-dur. Beje, ir baroko genijus šią temą „pasiskolino“ iš gerokai anksčiau gyvenusio ir kūrusio Hanso Hasslerio (1564–1612).