Dirbtinio intelekto sukurta iliustracija
Dainius Sobeckis

GYVYBĖS UPĖ

Distopiniame rašytojo Dainiaus Sobeckio romane „Trigratas. Vidurupio kronika“ vaizduojamas pasaulis po ekologinės katastrofos, kai visi didžiųjų miestų vandentiekiai buvo užnuodyti ir liko mažiau nei milijardas žmonių. Pusė jų gyvena Trigrato mieste, pavadintame įkūrėjo vardu. Trigratas labai didelis, tačiau jame nėra vaikų. Čia žmonės niekada nepasensta, nes atėjus laikui yra perkeičiami: kūnas atnaujinamas, o dvasia nieko neprisimena. Į šį miestą atvyksta moteris iš anapus sienos. Ji sulaukia apreiškimo, kuris turėtų pakeisti Trigrato gyventojų likimą.


(Romano „Trigratas. Vidurupio kronika“ ištrauka)

Du bėgliai, apsirengę baltomis tunikomis, nusprendė, kad jau laikas keliauti ir dienos metu slėptis nuo persekiotojų miške. Jie išlindo iš namelio. Apsidairė, ar kur nematyti zorų bei sargybinių. Aplinkui buvo tuščia ir ramu. Pažvelgę tolyn patraukė link miško, to paties, iš kurio atbėgo. Juk persekiotojai tikrai nesugalvos ieškoti ten. Taip nutarę ir padarė. Kad ilgai nebūtų atviroje vietoje, pasileido tekini. Staiga iš tankmės išlindo grupė žmonių. Bėgliai sustojo, nežinodami, kaip elgtis, į kurią pusę lėkti. Iš karto atkreipė dėmesį į nepažįstamųjų tunikas. Jos buvo baltos, ne oranžinės.
– Ačiū dangaus dievui, tai ne sargybiniai, – pasakė Amelija.
– Dabar privalome neskubėti, kad jie nieko blogo neįtartų, – perspėjo ją Teodoras.
Netrukus paskui mokinius iš miško išėjo ir mokytojas, vilkintis pilką tuniką. Jie keliavo link savo būstų. Bėgliai irgi pajudėjo artėjančių žmogystų link. Turėjo apsimesti, kad nieko blogo neįvyko, kad yra tokie patys Trigrato piliečiai kaip ir jie. Kai vieni prie kitų atsidūrė per kelis žingsnius, Teodoras pasisveikino:
– Tepadeda!
– Duokdie! – išgirdo mokytojo atsakymą, kurį iš karto lydėjo klausimas: – Kas tokie esate ir kur traukiate?
– Esame Trigrato keliautojai. Mūsų užduotis – apkeliauti visą šventąjį miestą pėsčiomis. Jau einame tokį laiko tarpą, per kurį įvyksta perkeitimas, – paaiškino Teo.
– Aišku, – atsakė mokytojas. – Dar niekada nebuvau girdėjęs apie keliautojo profesiją ir sutikęs tokį užsiėmimą turinčių trigratiečių.
– Kaip yra žinoma, aukščiausiasis Trigrato valdovas kasmet atnaujina sąrašą, kurį papildo naujomis profesijomis, nekenksmingomis sistemai, – skiedė Teodoras.
Trigrato valdovas niekada neįtraukdavo naujų užsiėmimų į miesto piliečių veiklos sąrašą. Šis buvo baigtinis, jo pildyti nereikėjo, nes juk pats miestas, anot jo funkcionierių – tobulybės įsikūnijimas. Teodoras kalbėjo taip įtikinamai, jog atrodė, kad sutiktas mokytojas liko patenkintas atsakymu.
Amelija tuo metu tarp žmogystų pamatė gerai pažįstamą veidą, tačiau jis atrodė stipriai pasikeitęs. Kas gi tam veidui ne taip? Ilgai stebeilijosi, kol išvydo šypseną jo veide. Nagi taip, juk tai iš tiesų Natanas. Tik labai jau apžėlęs. Gi negalėjo taip greitai, nuo vakar, užsiauginti barzdos? Ji kumštelėjo Teodorą ir parodė, ką pastebėjusi. Teodorui taip pat buvo sunku patikėti, kad toks greitas pokytis natūralus. Aišku, jeigu Natanui pavyko pabėgti, tuomet jis turi slapstytis ir pasikeisti išvaizdą, ką ir padarė. Dabar yra užsimaskavęs, ir jo nei sargybiniai, nei zorai nepažins. Amelija su Natanu šypsojosi vienas kitam ir moteris suprato, kad čia turbūt ir yra ta slaptoji bendruomenė, kurioje susirenka visi, nusiteikę prieš Trigrato sistemą.
– Šaunu, jog atsiranda naujų profesijų ir žmonių, kurie joms pašaukiami, – atsakė mokytojas Teodorui ir dar pridūrė: – Tegu jūsų kelionė tetrunka trumpai ir jus telydi dangus…
Netrukus gyvenvietės tolumoje sušmėžavo oranžinių tunikų būrys.
– Mums jau laikas, – pasakė Amelija ir Teodorui žvilgsniu parodė artėjančius persekiotojus.
Moteris su vyru ėmė bėgti, nebekreipdami dėmesio į mokytoją bei jo mokinius. Užmiršo net barzdočių Nataną. Jiems už nugarų pasigirdo šūksniai:
– Čiupkite tuos netikėlius, sulaikykite susitepusius! – mokinių miniai rėkė sargybiniai.
Mokiniai, žinodami, kas yra tie du bėgliai, stovėjo vietoje ir nieko nedarė. Jie žiūrėjo, kaip tolsta Teodoras su Amelija ir link jų bei mokytojo artėja persekiotojai. Kelyje pasitaikius kokiai kliūčiai, sargybiniai nedvejodami kiekvieną nustumdavo į šoną. Taip keli mokiniai buvo sužeisti ir galės eiti išsimaudyti gyvybės upėje, kad išsigydytų žaizdas, įgytas ne dėl savo kaltės, o dėl Trigrato sistemos abuojumo.
Amelija su Teodoru jau lėkė mišku paupin. Ilgai netruko pasiekti smėlėtą pakrantę. Joje pastebėjo valtį, kuria buvo atplaukę persekiotojai, čiupo ją už smaigalio ir pradėjo vilkti srovėn. Tada pirmoji valtin įšoko Amelija, paskui ją – Teodoras, abu užgulė irklus ir sparčiu tempu leidosi žemupiu link savo išsvajoto tikslo – Trigrato sienos.
Prie upės atskubėję sargybiniai tikrai nesitikėjo tokio akibrokšto – pavogtas šventojo miesto sargų tarnybinis inventorius! Jie negalėjo patikėti savo akimis, matydami, kaip jų valtis tolsta horizonte. Kito laivo sulauks geriausiu atveju rytoj. Tuoj pat prie upės prisistatė ir zorai, kurie, sužinoję, kas dedasi, vieni nusekė paskui vagišius, o kiti – pranešti apie reikalingą transporto priemonę. Šį kartą jiems turėtų atsiųsti ne kažkokią palaikę valtį, o bent jau normalų laivą, su kuriuo greitai pasivytų bėglius. Nesvarbu, kad anie jau bus atsiplėšę pusės dienos atstumu – laivas su visa įgula juos bematant pričiups.

* * *

Teodoras su Amelija jautėsi be galo laimingi, kad pavyko pasprukti nuo persekiotojų, kurie pakrantėje liko it musę kandę. Vyras įvykdyta afera džiaugėsi lyg mažas vaikas. Ypač malonu jam buvo išdurti Trigrato, savo gimtojo miesto, balvonus, kaip dar niekam nebuvo pavykę! Brr, tiksliau, nebe gimtojo, bet jį pakeitusio miesto pakalikus.
Bėgliai pastebėjo, kad visgi juos vejasi zorai, tad nusprendė iš pagrindinės upės vagos pasukti į šoninę atšaką ir pasislėpti. Palauks, kol anie dings iš regėjimo lauko, o tada galės toliau saugiai ir ramiai tęsti savo kelionę. Pastebėję pakrantėje augančius krūmus, valtį paslėpė juose, o patys nudūmė miškan, kad lapija pridengtų nuo kone visa reginčių skrajoklių akių.
Galop susirado tokią vietą, kur beveik visai neprasiskverbė šviesa. Tvyrojo tobula prieblanda slėptis nuo persekiotojų, o ypač – sugebančių levituoti. Amelija su Teodoru atsisėdo ant samanų, prisiglaudė vienas prie kito ir ėmė aptarinėti pastarųjų dienų įvykius.
– Niekaip negaliu suprasti, kaip mums iki šiol vis pavyksta pasprukti nuo Trigrato teisėsaugos sergėtojų? – paklausė vyras.
– Gal tokia lemtis, o gal ir dangus mus saugo, kad išsipildytų pranašystės žodžiai, – atsakė Amelija.
– Neatsimenu, kad ankstesniame gyvenime, kai gyvenau už sienos, būčiau tikėjęs dangumi.
– Tie prisiminimai anksčiau ar vėliau sugrįš. Tam reikia laiko, – ramino moteris ir pridūrė: – Bet man keistai nuskambėjo paskutinis mokytojo sakinys, kuriame ir jisai paminėjo dangų bei kelionę… ir Natanas… Juk matei jį, su tokia vešlia barzda.
– Taip, mačiau. Vos susilaikiau nesijuokęs, taip keistai atrodė. Ir mokytojas, regis, visai nenustebo, kad esame keliautojai ir atstovaujam šiai profesijai, nors tokios Trigrate niekada nebuvo ir lig šiol nėra…
– Tai gal čia ir buvo slaptoji Trigrato antivisuomeninė organizacija? – bandė spėlioti Amelija.
– Galbūt, tačiau vienas dalykas man pasirodė keistas. Tie sargybiniai – jie kažkokie ne tokie, kokius pažinojau. Šitie nebijo prisiliesti prie žmonių, juos pastumti ar nuversti, kaip jau atsitiko su ta moterimi name, parkritusia ant kilimo. Juk ji padarė tai ne savo valia…
– Taigi, o man keisčiausia buvo, kai mus išgelbėjo moteris kaimelyje…
– Tikrai taip. Aš jau maniau, kad ji mus įduos, ir dėl to pasiūlė nusileisti duobėn. Galvojau, tai sukta ragana, kuriai vienas juokas mums pameluoti, bet akimirkai vis tiek buvau ja patikėjęs…
– Man ji pasirodė nuoširdi ir kažkur labai matyta. Pala, pala, pradedu prisiminti – ji labai panaši į moterį iš mano vizijų. Tik į kurią? Berods, į orakulę…
– Tai ką, nori pasakyti, kad ji buvo netikra? Iliuzija ar regėjimas, kuris mus ir išgelbėjo nuo tų pakalikų?
– Už sienos ji – pati tikriausia, tik kaip mums sugebėjo padėti – neturiu nė menkiausio supratimo. Juk ir pats matei, išėjo iš trobos ir išgaravo tarsi dūmas…
– Tikrai, ji niekur per tokį trumpą laiką nebūtų spėjusi pasislėpti ar nubėgti. O kalbant apie sargybinius, galvoju, kad tai Trigrato specialiosios paskirties būrys, apie kurį man buvo užsiminęs Džibrilis.
– Vadinasi, ir tu dar ne viską žinai apie Trigrato totalitarinę sistemą. Nepasitiki tas Trigratas savo pavaldiniais. Nebent tik patarėjais… – balsiai mąstė Amelija.
– Tikrai, miesto valdžia nepasitiki savo pavaldiniais, tampo žmogelius kaip marionetes už siūlų ir džiaugiasi, kai jiems niekas nedrumsčia ramybės, – pritarė Teodoras.
– Man niekaip iš galvos neina dar vienas keistas dalykas, – toliau kalbėjo Amelija. – Tavo pilvas neturi bambos.
Moters ranka ėmė slinkti Teodoro koja, kuri buvo beplaukė, tarsi nudepiliuota, pilvo link. Pakeliui ji užčiuopė stangrėjančią vyro varpą. Pradėjo šią glostyti ir maigyti. Tuo tarpu Teo uždėjo savo delnus ant Amelijos krūtinės, kurią dar slėpė tunika. Kylant aistrai jie ėmė bučiuotis, liežuviais lįsti vienas kito burnon. Tada vienu metu nusivilko tunikas ir numetė jas šalin. Savisaugos instinktas nuslopo, jį nugalėjo kūniškas geismas. Teodoro ranka lėtai judėjo Amelijos papilve. Jis jautė, kaip ji sudrėko. Abu glamonėjo vienas kitą, o jų pasitenkinimas vis augo ir augo. Teo varpa įsprūdo į Ameliją. Jie aikčiojo ir dūsavo. Aistra, rodėsi, kilo aukštyn virš miško. Abu jau buvo netoli palaimos pilnatvės. Amelija dejavo ir šaukė iš dangiško malonumo. Teo jautė, kad artėja ekstazės akimirka, ir pagaliau moteris pajuto neapsakomai saldų pliūpsnį savyje. Jie dar ilgokai taip gulėjo ant samanų, susilieję vienas su kitu, apimti nirvanos pojūčio. Vyras glostė gražias ir standžias Amelijos krūtis, priminusias jam dvi kalvas netoli ežero, kurias vis matydavo pro savo darbovietės Perkeitimo kongregacijoje langus. Ten tokių malonumų nepatirdavo ir nebūtų patyręs. Trigrate panašūs pojūčiai buvo eliminuoti, kalbant ne tik apie jį, bet apie visus trigratiečius. Teodoras troško, kad apėmusi palaima tęstųsi amžinai, tačiau nieko amžino, išskyrus perkeistus vietos žmonių gyvenimus, šiame mieste nebūna. Teo akys toliau grožėjosi Amelijos kūnu, nuo nuostabių jos krūtų žvilgsnis nuslydo iki pilvo, kuriame užkliuvo už, kaip ji ten buvo sakiusi, berods, bambos.
– Amelija, tu turi bambą, o aš – ne.
– Taip, žiūriu į tavo pilvą ir negaliu patikėti, kad iš tikrųjų taip yra. Bet kodėl tu neturi bambos? – moteris niekaip negalėjo suprasti.
– Nežinau, tačiau įtariu, jog kažkas nutinka perkeitimo kokone…
– Tikriausiai ten, nors aš juk mačiau, kad visi laidai uždėti ant galvos ir vienas iš jų, pats stambiausias, viršugalvyje…
Teodoras pradėjo graibytis galvą. Bandė užčiuopti ką nors panašaus į bambą. Pačiame viršugalvyje tarp plaukų buvo nemažas, savo dydžiu ją primenantis randas.
– Gal trigratiečių bambos atsiranda viršugalvyje? – Jis paėmė Amelijos ranką ir uždėjo ją sau ant galvos. Moteris irgi užčiuopė kažką panašaus į bambą.
– Būtų sunku tai pavadinti bamba, bet yra kaip yra. Tačiau man vis tiek keista žiūrėti į tavo pilvą ir matyti jį visai lygų, be virkštelės žymės.
– Vadinasi, visiems, atvykusiems iš už sienos, taip nutinka po pirmojo perkeitimo…
– …ir jie tampa bebambagysliais…
– …galvabambiais…
Ir kad pradės abu juoktis, turbūt pusė miško skambėjo. Tik iki soties prisikvatoję sukluso, ar kartais nebus savo aistromis bei juokais pritraukę zorpalaikių ar pakalikų šutvių. Bet ne. Aplinkui viskas atrodė ramu. Net įtartinai ramu.
– Dabar mums reikėtų pamiegoti ir pailsėti, – pasakė Teodoras, – taigi, tu pirma, o paskiau aš.
– Gerai, Teo, – neprieštaravo Amelija ir meiliai nusišypsojusi pabučiavo. Tuomet padėjo savo galvą jam ant peties ir netrukus užmigo. Ji mokėjo greitai atsijungti nuo realybės; šis pasaulis to išmokė, nes ne visada gali pamiegoti, o kai jau gali – nėra ko delsti.
Teodoras žiūrėjo į miegančią Ameliją. Švelniai glostė jos mielas krūtis, pilvą ir bambą, kurios pats neturėjo. Jis mąstė, kad palikus Trigratą šis jo gyvenimas bus vienas, vienintelis, unikalus ir nepakartojamas. Jeigu už sienos kas nors atsitiks, jeigu numirs, naujo gyvenimo nebesulauks. Nors ir čia, jei numirtų, būtų įmestas upėn, kad srovė jį nuplukdytų žemupiu, kad neterštų šventos Trigrato žemės. Tačiau bent jau šventajame mieste, artėjant natūraliai mirčiai, netgi jai esant dar toli, kiekvienas pilietis turi teisę… Pala pala, kokią teisę? Jis neturi jokių teisių. Trigrato valdovui reikia kuo daugiau jo garbintojų. Ir kad šių nesumažėtų, dar neatėjus senatvei žmonės perkeičiami, kad vėl už tai galėtų šlovinti savo miesto dievuką. Taigi, toliau mąstė Teodoras, pabėgus senatvės jam nepavyks išvengti. O šventajame mieste gyventų amžinai. Sąlyginai. Juk kiekvienas gyvenimas būna naujas, prasideda nuo tuščio lapo, užtat galima išbandyti įvairiausias profesijas. Nors ir neatsimeni ankstesnio ar ankstesnių užsiėmimų. Taigi, kas geriau: vienas unikalus ir nepakartojamas gyvenimas ar daug trumpų, bet kaskart naujų? Vis tik už sienos yra ir kitų pliusų. Malonumai. Vienas iš jų – kurį neseniai patyrė. Tai kaip nušvitimas budizme arba mokša džainizme. Teodoras jau pradėjo prisiminti kai kuriuos dalykus iš ano gyvenimo. Šviečiantys rutuliai. Kaip ten juos vadina? Berods, Saule ir Mėnuliu. Dar laisvė. Nuo nieko nepriklausyti, gyventi taip, kaip nori. Apie tai galvodamas Teo toliau glostė Amelijos pilvą, krūtis, papilvę. Jam vėl pradėjo standėti varpa. Būtų norėjęs dar ir dar sykį patirti tą nuostabų jausmą, tačiau ir jam reikėjo poilsio. Juk svarbiausia – nusigauti iki Trigrato vartų, kažkaip kirsti sieną ir atsidurti ten, kur visas oras pritvinkęs laisvės.
Teodoras pažadino Ameliją. Atėjo jo eilė pamiegoti, nes netrukus teks toliau bėgti. Kiek numigęs, leido Amelijai pailsėti ilgiau. Būtina turėti daug jėgų, kurių jiems, artėjant sienai, reikės vis daugiau, o jų, deja, vis mažės ir mažės. Bet jie nepasiduos ir pasieks savo išsvajotą tikslą.

* * *

Teodoras pažadino Ameliją, kai Trigratą užliejo tamsa. Tikra tamsa, nes po lapija taip sutemo, kad nors į akį durk. Moteris greitai atsikėlė, kadangi per tas kelias bėgimo ir slapstymosi dienas sustiprėjo jos savisaugos instinktas. Jie išlindo iš tankaus miško ir nukeliavo link upės, kur buvo paslėpę valtį. Ištraukė ją iš krūmų ir jau ruošėsi lipti, tačiau Amelijai neaiškus skausmas sugėlė pilvo sritį.
– Ai, skauda! – sušuko ji.
– Kas nutiko? Kur skauda? – susirūpino Teodoras.
– Čia, – moteris parodė į bambą. – Anksčiau įlipus gyvybės upėn nėra atsitikę nieko panašaus. Gal ji nori mane nugalabyti?
– Gyvybės upė teikia gyvybę. Ji jos neatima. Gal tai nesusiję su šiuo vandeniu?
– Betgi kaip tik ta upė turėtų pašalinti skausmus ar sužeidimus, o dabar ji žeidžia…
– Gal tai sutapimas?
– Koks dar sutapimas, jeigu prieš įbrendant viskas buvo tvarkoje…
– Greičiau lipk valtin, – paragino ją Teo.
Amelija įlipo ir atsisėdo. Susikaupusi laukė, kaip pilvas reaguos, apleidus gyvybės upę. Jos veidas jau nebebuvo iškreiptas skausmo, kaip prieš tai.
– Dar maudžia, bet jau mažiau…
– Tu ramiai pasėdėk, o aš irkluosiu, – užjaučiamai pasakė vyras.
Teodoras užsimojo irklais ir jie plaukė dar greičiau, nei tik pasikliaudami srove. Jis pagal vietoves orientavosi, kad jiedu su Amelija vis labiau ir labiau artėja prie Trigrato sienos. Galbūt ją pasieks netgi šią naktį, dar nesutviskus naujai dienai.

Žymos: