Sibiro evenkų šamanas. Nicolaaso Witseno knygos „Šiaurės ir Rytų Tartarija“ (1705) iliustracija, publikuojama pagal PD licenciją
Mike Jay

Grybai, folkloras ir pasakų šalis

Nuo stebuklingų ratilų iki Lewiso Carrollio „Alisos“, mene ir literatūroje grybai jau seniai siejami su antgamtiškumu. Ką praeities žinios mums byloja apie haliucinogeninius grybus? Mokslo ir medicinos istorikas Mike’as Jay’us apžvelgia pirmuosius užfiksuotus pasakojimus apie jų sukeltas klejones ir tai, kaip viena grybų rūšis tapo populiariu Viktorijos laikų pasakų šalies motyvu.

Pirmoji Didžiojoje Britanijoje užregistruota „kelionė“ užvalgius grybų prasidėjo 1799 m. spalio 3 d. Londono Žaliajame parke (Green Park). Kaip ir daugelis tokių potyrių – tiek anksčiau, tiek dabar – šis taip pat buvo atsitiktinis. Vyras, vėlesnėje medicininėje ataskaitoje vadinamas J. S., buvo įpratęs rudens rytais čia rinkti nedidelius grybukus, iš kurių pusryčiams virdavo sriubą savo žmonai ir visai jaunai šeimai. Tačiau tą rytą, praėjus valandai po valgio, viskas ėmė klostytis labai keistai. J. S. akyse pradėjo rodytis juodos dėmės ir keisti spalvų blyksniai, trikdę regėjimą; jis buvo dezorientuotas, sunkiai stovėjo ir judėjo. Visa šeima skundėsi skrandžio spazmais ir šaltomis, sustingusiomis galūnėmis. Vyrui šovė į galvą mintis, kad dėl to bus kalti nuodingi šungrybiai, tad jis puolė gatvėn ieškoti pagalbos, bet vos už šimto jardų pamiršo, kur skuba ir kodėl, ir buvo rastas klajojantis, visai sutrikęs.

Atsitiktinai šia gatve ėjo gydytojas Everardas Brande’as, todėl jį ir pakvietė apžiūrėti J. S. bei visos šeimos. Scena, kurios liudininku šis tapo, buvo tokia neįprasta, kad jis ją nuodugniai aprašė ir po kelių mėnesių paskelbė žurnale „The Medical and Physical Journal“. Šeimos nariams ligos simptomai tai stiprėjo, tai silpnėjo, kankindami svaigulio bangomis, jų vyzdžiai išsiplėtė, širdys spurdėjo, o kvėpavimas tapo sunkus, periodiškai pagerėjantis, kol pasiekdavo naują krizę. Visi jie bijojo, kad mirs, išskyrus jauniausiąjį, aštuonerių metų sūnų, vardu Edvardas S., kurio simptomai atrodė patys keisčiausi. Jį, suvalgiusį didelę porciją grybų, „užpuolė besaikio juoko priepuoliai“, kurių negalėjo suvaldyti net tėvų grasinimai. Atrodė, kad vaikas persikėlė į kitą pasaulį, iš kurio grįždavo tik verčiamas kalbėti ir tauškė nesąmones: „Pažadintas ir tardomas, jis į visus klausimus abejingai atsakinėjo „taip“ arba „ne“, be jokio santykio su tuo, ko buvo klausiamas.“

Daktaras Brande’as šeimos būklę diagnozavo kaip „labai paplitusios lakštabudžių [grybų] rūšies, kuri iki šiol nebuvo laikoma nuodinga, žalingus padarinius“. Šiandien galime būti konkretesni: tai buvo apsvaigimas nuo laisvės kepurėlių (Psilocybe semilanceata) – „stebuklingų grybų“, kurie kiek­vieną rudenį gausiai auga Didžiosios Britanijos kalvose, pelkėse, bendrijose, golfo aikštynuose ir žaidimų aikštelėse. Botanikos iliustratorius Jamesas Sowerby’is, tuo metu dirbęs prie žymiojo leidinio „Spalvoti Anglijoje augančių grybų atvaizdai“ (Coloured Figures of English Fungi or Mushrooms, 1803) trečiojo tomo, pakeitė savo darbotvarkę, kad aplankytų J. S. ir nustatytų atitinkamą rūšį. Sowerby’io iliustracija neabejotinai vaizduoja laisvės kepurėlių guotą kartu su panašiai atrodančia rūšimi (dabar pripažinta apvaliagalvių gleiviabudžių Stropharia gentimi). Pridėtame aprašyme Sowerby’is pabrėžia, kad būtent aštriagalvių veislė („su smailėjančiais skėčiais“) „tapo beveik lemtinga nelaimėlių šeimai iš Pikadilio Londone, kuri buvo tokia neapdairi, kad troškindavo šiuos grybus pusryčiams“.

Brande’o pasakojimas apie J. S. šeimos epizodą ir toliau dešimtmečius buvo cituojamas Viktorijos laikų literatūroje apie narkotikus, tačiau XIX amžius atėjo ir praėjo be jokio aiškaus laisvės kepurėlių kaip haliucinogenų identifikavimo. Psichodelinis junginys, sukėlęs paslaptingą sutrikimą, liko nežinomas iki XX a. šeštojo dešimtmečio, kai Albertas Hoffmanas, šveicarų chemikas, atradęs LSD, atkreipė dėmesį į Meksikos haliucinogeninius grybus. Psilocibinas, LSD cheminis pusbrolis, 1958 m. galiausiai buvo išskirtas iš grybų, 1959 m. susintetintas Šveicarijos laboratorijoje ir 1963 m. identifikuotas laisvės kepurėlėse.

XIX a. laisvės kepurėlė įgavo kiek kitokių asociacijų, kilusių ne dėl jos vizionieriškų savybių, o dėl išskirtinės išvaizdos. Panašu, kad pirmasis šį bendrinį pavadinimą pasiūlė Samuelis Tayloras Coleridge’as trumpame kūrinyje, paskelbtame 1812 m. almanache „Omniana“, kurį išleido kartu su Robertu Southey’iu. Coleridge’ą sukrėtė tas „paprastasis grybas, kurio kotas ir kepurėlė taip tiksliai reprezentuoja Laisvę, kad atrodo, jog pati Gamta jį siūlo kaip tinkamą gãlų respublikonizmo emblemą“. Laisvės, arba Frygų, kepurė – smailėjanti veltinė skrybėlė, panaši į galvos apdarą, kokį Romos imperijoje dėvėdavo išlaisvinti vergai, – XVII ir XVIII a. revoliuciniams judėjimams tapo politinės laisvės ikona. Williamas Oranietis panaudojo ją kaip simbolį ant monetos, nukaltos švenčiant šlovingą 1688-ųjų revoliuciją; Williamo Hogartho 1763 m. karikatūroje antimonarchistas parlamentaras Johnas Wilkesas laiko ją, pamautą ant kuolo. Ši kepurė po antrašte „Libertas Americana“ pavaizduota ir ant medalio, kurį Benjaminas Franklinas sukūrė 1776-ųjų liepos 4-osios atminimui, o Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu ją kaip savo išskirtinę raudoną kepurę – bonnet rouge – nusavino sankiulotai. Būtent šios asociacijos, o ne psichoaktyvios savybės, apie kurias jis nežinojo, paskatino Coleridge’ą išaukštinti ją kaip „grybišką laisvės kepurę“. Taip šis pavadinimas per daugybę „Omnianos“ leidimų įsiliejo į XIX a. britų kultūrą, folklorą ir botaniką.

Regis, laisvės kepurėlės „stebuklingos“ savybės nebuvo plačiai pripažintos, tačiau idėja, jog grybai gali sukelti haliucinacijas, XIX a. Europoje ėmė plisti, tik buvo pasirinkta visai kita jų rūšis. Greta augančio mokslinio susidomėjimo toksiškais ir haliucinogeniniais augalais, daugybė Viktorijos laikų pasakų grybus bei šungrybius susiejo su elfais, fėjomis, urvais ir netikėtais subjektų perkėlimais į stebuklų šalį, kintančių perspektyvų pasaulį, kupiną gaivališkų dvasių. Šis anapusybės panašumas su vaizdiniais, augalinių psichodelinių preparatų sukeliamais Naujojo pasaulio kultūrose, kuriose psilocibino turintys grybai naudoti tūkstantmečius, verčia susimąstyti. Ar gali būti, kad Viktorijos laikų fėjų tradicija po savo nekalta išore veikė kaip slaptų psichodelinių žinių perdavimo kanalas? Ar šių fantastinių pasakojimų autoriai – pavyzdžiui, „Alisos Stebuklų šalyje“ – žinojo apie tam tikrų grybų galią nuvesti nieko neįtariančius lankytojus į užburtus kraštus? Galbūt jie netgi rašė iš asmeninės patirties?

J. S. šeimos 1799-ųjų „kelionė“ yra naudingas atspirties taškas tokiems svarstymams. Ji liudija, kad tuo metu Didžiojoje Britanijoje augo laisvės kepurėlės, ir tai buvo įprasta net Londono parkuose, bet šis nutikimas taip pat atskleidžia, jog minėtųjų grybų haliucinogeninis poveikis buvo nežinomas, galbūt net negirdėtas – tikrai pakankamai neįprastas, kad Londono gydytojas atkreiptų į juos savo išsilavinusių kolegų dėmesį. Tačiau tuo pat metu mokslininkai ir gamtininkai vis aiškiau suprato, jog ne Vakarų kultūrose augaliniai kvaišalai plačiai naudojami. 1762 m. Carlas Linnaeus, didysis taksonomas ir šiuolaikinės botanikos tėvas, sudarė pirmąjį svaiginančių augalų sąrašą – monografiją „Inebriantia“, kurioje surinkta pasaulinė farmakopėja, apėmusi labai plačiai – nuo Europos (opijus, drignės) iki Vidurinių Rytų (hašišas, durnaropės), Pietų Amerikos (kokos lapai), Azijos (betelio riešutai) ir Ramiojo vandenyno (svaigusis pipiras, arba kava-kava). Tokių augalų tyrimas išaugo iš klasikinių studijų, etnografijos, tautosakos ir medicinos paraščių ir tapo savarankiška tema.