Scena iš spektaklio „Kaligula“ (rež. A. Jankevičius, 2021). Donato Stankevičiaus nuotrauka iš Nacionalinio Kauno dramos teatro archyvo
Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

Grįžtantis-išeinantis herojus teatre

Herojaus archetipas aptinkamas ne tik visų pasaulio kultūrų mituose bei pasakose, jo struktūra plačiai taikoma ir šiandien, tiek autoriams rašant knygas ar filmų scenarijus, tiek įvairiems lyderiams kuriant mitus apie save. O svarbiausia, herojaus archetipinę kelionę įkūnija kiekvienas žmogus, ar jis oloje būtų kūręs ugnį, ar karantino metu ilgesingai žvelgęs į atostogų užsienyje fotografijas. Perpratę šios kelionės stoteles, galime kur kas geriau suprasti save pačius.

Herojus plačiai tyrinėjęs JAV mokslininkas ir rašytojas Josephas Campbellas, išstudijavęs bei apibendrinęs daugybę skirtingų laikotarpių ir šalių mitų, knygoje „Herojus su tūkstančiu veidų“ išskyrė standartinę mitologinio herojaus žygio schemą, kurią sudaro pagrindiniai jo kelionės etapai: išvykimas, iniciacija ir sugrįžimas. Išvykimas prasideda nuo iš pirmo žvilgsnio visiškai atsitiktinio įvykio, patiriamo kasdienybėje, po kurio herojus leidžiasi į kelią, atsiskiria nuo įprastos aplinkos ir iškeliauja į nepažinią, antgamtiškąją, kurioje susiduria su nepaprastomis jėgomis ir laimi lemiamą pergalę, o sugrįžta įgijęs išminties, ja noriai dalijasi su kitais, aplinkiniams tapdamas pavyzdžiu. Herojaus archetipas atspindi savasties paiešką, jo aukščiausias siekis yra savyje sujungti egzistuojančias prieštaras ir tapti dviejų pasaulių – kasdienio ir antgamtinio – šeimininku. Mitinis herojus apoteozę patiria tuomet, kai yra sėkmingai inicijuojamas, o iniciaciją jis pasiekia tik tada, kai šiame netobulame dualistiniame pasaulyje, kuriame gyvena žmogus, įstengia savyje sujungti priešybes, pavyzdžiui, subjektą ir objektą, mirtį ir gimimą, priešą ir draugą, tiesą ir iliuziškumą, amžinybę ir laiką etc. Toks laimėjimas suteikia nemirtingumą, kurį gali patirti tik dieviškos prigimties esybės, ir tai yra aukščiausia užduotis žmogui arba, kitaip tariant, jo sielos kelionės tikslas.

Tačiau ne visi herojaus žygiai visada baigiasi būtent taip. Jis gali ir negrįžti ar grįžti sužeistas, o per ilgai užsibuvęs antgamtinėje erdvėje – parkakti į neatpažįstamai pasikeitusią kasdienio pasaulio aplinką, kurioje dalydamasis savo taip sunkiai iškovota išmintimi atrodys pamišęs. Pataikęs ne į tą laikotarpį, jis gali net tapti antiherojumi, panašiai kaip iš dangaus iškritęs nuogas Arnoldo Schwarzeneggerio suvaidintas kiborgas Jameso Camerono filme „Terminatorius“. Taip pat ne visi sugrįžta vienodi: herojus gali būti karys, imperatorius, pasaulio gelbėtojas, šventasis ir kt. Jeigu šią kelionės schemą bei tipus pritaikytume tyrinėdami pagrindinius skirtingų amžių ar dešimtmečių teatro personažus, galėtume įžvelgti konkrečios šalies to meto bendrą patirtį. Spektaklių veikėjai atspindi kolektyvinę atmintį, kuri, anot aktyviai archetipus tyrinėjusio Carlo Gustavo Jungo, yra būtent archetipinė, o ne istorinė.

Tad ką gi galima pasakyti apie Lietuvos teatrą? Kokie mes neseniai buvome ir kokie esame šiandien, po ilgo laiko izoliacijoje sugrįžę į teatrų sales?

Sovietų Lietuvos scenoje tarp herojiškų pagrindinių veikėjų ir tautos buvo dedamas lygybės ženklas. Pagal nacionalinę dramaturgiją pastatyti spektakliai ypač dažnai virsdavo nacionalinėmis alegorijomis – jų herojai atspindėdavo tautos poziciją, o jų kelionė būdavo tapati pačios tautos kelionei savasties link. Pagrindinių personažų egzistencija tiesiogiai priklausydavo nuo tautos likimo, jie reprezentuodavo šiosios tapatybę, egzistuoti patiems sau jiems dažniausiai nepavykdavo. Dažnai tai būdavo karžygys didvyris, pasiaukojantis, įniršęs, atsiduriantis akistatoje su būties žiaurumu, kovojantis už laisvę, žmogiškumą, paprastai giliai susimąstęs. Jam būdinga romantinė pasaulėjauta, nuolatinė savianalizė, vidinis chaosas, egocentriškumas; tai neidealizuotas herojus, kupinas neįveikiamų prieštarų, kurios atsispindi ir jo fiziniuose defektuose. Kalbu apie pralaimintį, iniciacijos nepatiriantį veikėją.

Draudimų ir cenzūros kupiname sovietų režime paslėptų reikšmių pilna metaforinio teatro kalba scenoje leisdavo tautai atgyti, tapdavo jos kūnu ir balsu. Pavyzdžiui, spektakliuose „Herkus Mantas“ (rež. Henrikas Vancevičius) ir „Šarūnas“ (rež. Jonas Vaitkus) taip vaizduojami svarbiausi nacionalinės tapatybės požymiai – ambivalentiškumas, hibridiškumas, tapatinimasis, neapykanta, viršenybė, individualizmas, nepaklusnumas, savigaila ir beprotybė. Nacionaliniai herojai kūrė slaptą, prieš sovietų režimą nukreiptą rezistencinę jėgą. Vėlyvesniame sovietinio laikotarpio teatre vaizduoti senieji šalies valdovai, kunigaikščiai, ginantys senąją bendriją, dėl tradicijos išsaugojimo paaukojantys savo individualybę. Vis tik šio meto spektaklių herojai dominuojančių priešybių į vienį nesujungdavo, jos nuolat viena kitai oponuodavo, kol galiausiai kažkuri viena imdavo dominuoti. Dažniausiai jie žūdavo ir atgal negrįždavo.

Žymos: