Grėtę Šmitaitę man norisi vadinti ne choreografe ir ne šokėja, o šokio filosofe. Filosofinis peizažas smelkiasi ne tik iš Grėtės šnekos, bet ir iš jos kūrybos: menininkė raiškai pasitelkia scenos priemonių, rakursų įvairovę, rašo ir skaito, šoka ir kalba, yra dokumentiška ir tuo pat metu rūpinasi estetika, totaliai įsilieja į vietą, o žiūrovai jai rūpi kaip į namus užsukę svečiai. Neatsitiktinai interviu pradžioje cituoju sakinį iš antropologo Timo Ingoldo knygos, kuriame klausiama, kas sieja vaikščiojimą, stebėjimą, dainavimą, pasakojimą bei rašymą, ir taip pat – kas yra bendras kvėpavimo, laiko, nuotaikos, garso, prisiminimo, spalvos, dangaus vardiklis? Visa tai skamba tarytum poezija, tačiau, norint apibūdinti Grėtės kūrybą, šie žodžiai labai tiksliai įvardija jos savitumą scenoje.

Netrukus įsikalbame apie ryšius. „Mąstymui apie kūrybą „sąryšiai“ man yra raktinis žodis. Jis atveria kelią galvoti, kad egzistuojame per kitus, per savo santykį su jais. Pavyzdžiui, net mėgindama nusakyti savo metodus, visų pirma aš noriu paimti popieriaus lapą ir surašyti visus, kurių kūryba man svarbi, taip pabandyti suprasti, kokias strategijas mes sąmoningai ar nesąmoningai perimame iš kitų ir mėginame taikyti, – aiškina pašnekovė. – Nežinau, ar tiksliau būtų bandyti apibrėžti save patį, ar pasakyti, kas tau daro įtaką, yra svarbu. Turiu omenyje ne vien kūrėjus, bet ir, pavyzdžiui, vietas.“

Su nedideliame Šveicarijos kaime šiuo metu reziduojančia ir į klounados žanrą besigilinančia Grėte keliaujame per ryšius, vietas, prisiminimus ir baimes, aptikdamos, kaip vidines jausenas keičia miestai ir kiek drąsos atvirai reikšti jausmus prideda nusiteikimas, kad esi tik klounas, atėjęs čia tiesiog mylėti.

Ieškodama žodžių nusakyti Tavo raiškos būdui, aptikau pačios dažnai minimo antropologo Timo Ingoldo knygos „The Life of Lines“ pristatymo ištrauką: „Kad išbaigtų linijiškumo teoriją, klausiančią, kas bendro tarp vaikščiojimo, stebėjimo, dainavimo, pasakojimo ir rašymo, Timas Ingoldas išvysto meteorologiją [kaip mokslo teoriją, susijusią su atmosferos procesais], kuri ieško bendro kvėpavimo, laiko, nuotaikos, garso, prisiminimo, spalvos ir dangaus vardiklio. Tas vardiklis yra atmosfera.“ Man rodos, čia apie Tave. O kaip pati apibūdintum savo kūrybos formatą?

Kas mus veda kurti? Smalsumas, intuicija, klausimai, kuriuos aiškinamės kasdien, kurdami savą gyvenimą. Tokiu būdu kūryba randasi iš to, kas rūpi. Tiek matoma – spektakliai, parodos, rašiniai, – tiek neeksponuojama, tačiau esanti ir mus įžeminanti – visa, ką sukuriame būdami su artimaisiais, mus supančiomis vietomis ir jose bei per jas esančiais žmonėmis, augalais, gyvūnais, klimatu.

Jei grįžtume prie Ingoldo citatos, taip, man labai svarbu sąmoningai kurti atmosferą – tiek kasdienybėje, tiek spektakliuose. Menų mokytis pradėjau nuo muzikos – ji akivaizdžiai užpildo ir perkeičia vietas, kuriose skamba. Tuo pat metu man visada įdomūs žmonės, buriantys, jungiantys kitus ir tais sąryšiais formuojantys nuotaiką. Atmosfera mus sieja ir įkvepia būti, klausytis, justi. Spektaklį pirmiausia regiu kaip susitikimą ir siekį sukurti kažką, kas leidžia kartu galvoti, pastebėti, išgyventi.

Dabar mokausi klounados iš vieno žmogaus, kuris dirba ne tik su ja, bet ir su teatru, šokiu. Jis gilinasi į tai, kiek judantis kūnas jau turi savyje ir kiek dar gali išreikšti, padaryti tam tikrus dalykus matomus bei juntamus. Juk kūnas niekada nejudės tam, kad judėtų – šoki, nes nori kažką pasakyti. Bet žmonės kartais taip daug treniruojasi, kad atliktų norimus judesius, jog kyla grėsmė pamiršti, kad šoki, nes tavo kūnas sako kažką, kas tau svarbu.

Tai, ką veiki meniniame lauke, apibūdinčiau kaip įvairovę: publikuoji tekstus, rašai laiškus, scenoje šoki ir kalbi, muzikuoji ir skaitai. Be to, Tavo kūrybai būdingas visa persmelkiantis fenomenologinio mąstymo pojūtis. Kaip susiformavo toks raiškos būdas?

Kai norisi suvokti klausimus, ribos tarp sričių ar žanrų nelabai egzistuoja. Vos pradėjusi šokti, bijodavau užsidaryti studijoje. Nežinojau, kaip atrasti šokį, kuris mąsto, leidžia suprasti. Bandžiau. Tam nuostabias sąlygas sudarė mano studijų bakalauro programa „Šokis. Kontekstas. Choreografija“ Berlyno menų universitete. Kartą vidury nakties aptikau straipsnį „Studijuok šokį, kaip studijuotum filosofiją“. Galvoju – radau, radau, radau! Ir išvažiavau. Čia visad buvome kviečiami jungti sritis, sąmoningai formuoti savo darbo struktūrą.

Tekstus publikuoti pradėjau pandemijos metu ėmusi tirti sąryšius. Tuomet, kai fiziniai kontaktai buvo apriboti, norėjau rašyti nuotaikingas istorijas, kurias skaitydamas žmogus išgyventų mano komišką baimę sietis ir iš jos pasijuoktų, taip pats įgalindamas save nebijoti sąryšių, geisti juos sąmoningai kurti.

Mokydamasi klounados, stengiuosi užčiuopti, kaip perteikti idėjas realiu atlikimo laiku ir tai padaryti kuo tiksliau. Skaitau tekstus, žiūriu videodokumentacijas, nagrinėju temas, kuriomis kuriu. Man įdomus spektaklis kaip vieta, kur žmonės susitinka kartu būti, stebėti, permąstyti, išgyventi.

Ar gerai suprantu, kad kūną aprėpi kaip talpyklą, iš kurios kažkas visą laiką skamba? Tuomet šokis tampa priemone tyrinėti, kokias žinutes šioji siunčia, o judesio raiška virsta mąstymo būdu, tiesa?

Taip, būtent dėl to ir stojau į minėtąsias studijas – kad galėčiau šokiu mąstyti. Kurdama vis labiau galvoju ne tiek apie kūną, kiek apie tai, kas juo įkūnijama – koks tai žmogus, gyvūnas, augalas, jėga. Kūnas yra situatyvus, egzistuojantis per savo veiksmus ir ryšius su aplinka, dalyvavimą joje. Atlikėjas juo kalba. Pavyzdžiui, solo pasirodyme „Kodėl verkiu?“ mano kūnas sprogo rauda, troškimu, agresija, išsiverkė, kad gebėtų sietis su esama situacija, stebėtoju ir imtų iš savo tariamos bėdos lengvai juoktis. Kauno IV fortui skirtame kūrinyje „Shy Palms“ („Drovūs delnai“) dirbau su trimis atlikėjais, kurie atšiaurią tvirtovės erdvę publikai atveria šiltais tarpusavio sąryšiais. Kūnas tapo lyg radiatoriumi, kuris siekia šaltą fortą sušildyti, prijaukinti, jį iš arti, su intymumu žiūrovui atverti. Solo kūrinyje „Cracks“ („Įskilimai“) tampu klounu, kuris myli kiekvieną žiūrovą, tačiau nedrįsta to pasakyti. Apie savo baimę ir troškimą mylėti kalbu trim laiškais ir dviem šokiais, skirtais mirusiam seneliui.

Apskritai man įdomūs visokie metodai, ištraukiantys dalykus iš pasąmonės. Laiškų rašymas yra vienas būdų kreiptis į kažką, su kuo turi ryšį, kartais galbūt egzistuojantį tik per atstumą ir ilgesį.

Analizuodama įvairius Tavo kūrybos artefaktus, būtent distanciją ir ją lydintį ilgesį jaučiu kaip viską vienijantį motyvą. Nuotolis Tau – įkvėpimo šaltinis? Arba paklausiu kitaip: kad galėtumei kurti, turi atsitraukti nuo pasaulio?

Man kūryba neatsiejama nuo sąryšių, kuriuos pirmiausia suvokiu kaip atstumus. Tai tarsi intervalai muzikoje – tam, kad būtų girdimi du garsai, tarp jų reikia atstumo. Kitaip tai bus tiesiog vienas garsas. Nebus nei sąskambio, nei sąryšio.

Atstumas tuomet yra labiau ne plyšys, o ryšys? Nelikus atstumo, prarastume ryšio galimybę?

Taip. Bet plyšys savaime nėra ryšys. Jis tampa ryšiu, kai jį pastebime. O ėmus galvoti, ką ir kaip su šiuo atstumu daryti, ryšys tampa sąmoningas, mūsų veiksmo kuriamas ir palaikomas.