Karta, augusi sovietiniais laikais, greičiausiai dar prisimena tarp kiemo vaikų populiarų žaidimą – „Sekretą“. Tai savotiškas ir paslaptingas ritualas, kuomet mergaitės, prisirinkusios gėlių ar kitokių širdžiai mielų daiktelių, juos gražiai sudėliodavo ant žemės, geriau nuošalesnėje vietoje, ir uždengusios stiklu užžerdavo smėliu. Draugės bemaž rungtyniaudavo tarpusavyje, kurios kompozicija gražesnė ar įdomesnė. Labai svarbi užduotis – „sekretą“ su įamžintu gėlių trapumu išlaikyti kuo ilgiau, todėl jo vieta būdavo atskleidžiama tik tiems, kurie pelnė didžiausią pasitikėjimą. Dalijimasis paslaptimi ir jos saugojimas sukurdavo magišką žaidimo galios burtą. Koks jaudulys apimdavo kiekvieną kartą, kai būdavo bandoma „sekretą“ atsikasti ir pažiūrėti, ar jis dar savo vietoje, ar kiemo berniūkščiai jo nesuradę, o pamatę – dar ir negailestingai neišardę. Toks ritualas / žaidimas panėšėjo į savotišką draugystės bei pasitikėjimo išmėginimą. Naivus troškimas išsaugoti kažką, kas siejosi su bendrystės paslaptimi.

Kiekvienas turime savo paslapčių, patirčių, užkapstytų atmintyje, patikėtų dienoraščiui, užrašų knygelei arba laiškams, sergstintiems mūsų gyvenimo tarpsnio ar artumo su kitu žmogumi detales. Bet prabėgus daugeliui metų, susiklosčius vienokioms ar kitokioms aplinkybėms, kas nors netyčia ima ir aptinka tuos seniai gulinčius „sek­retus“. Tuomet, atsargiai nužėrus nuo jų mums nepavaldaus laiko dulkes, netikėtai prieš akis iškyla šiek tiek pablukusi, bet vis tiek labai įdomi kadaise virusio gyvenimo kompozicija.

Tokių pamirštų „sekretų“ netikėtai „atkasiau“ talentingos menininkės Gražinos Didelytės asmeniniame archyve, bandydama aktualizuoti jos kūrybinį palikimą. Dailininkės tarp mūsų nebėra jau beveik 15 metų, tačiau grafikos gerbėjai nenustoja gėrėtis jos darbais, vadindami šią autorę miniatiūrų karaliene ir elegantiškos linijos meistre, o daugelis iš mūsų užaugo skaitydami lietuvių poetų knygas, iliustruotas jos išskirtinio braižo ofortais. Emocinis Gražinos atvirumas, jos asociatyvi, metaforinė bei lyrinė raiška pelnė pripažinimą Lietuvoje ir užsienyje. Vaikiškai tyras menininkės naivumas bei džiaugsmas, su kuriuo ji žvelgė į pasaulį, žavėjo daugelį, o jos virpančių linijų juvelyriški ofortai, išraižyti paprasta siuvamąja adata, „pakraudavo“ vaizduotę nenusakomu vidiniu magnetizmu.

G. Didelytės kūrybinis palikimas – gausus ir įvairialypis, vien ekslibrisų dailėtyrininkai priskaičiuoja daugiau nei pusę tūkstančio. Dailininkės archyve išlikę labai įdomūs vizualūs dienoraščiai, kuriuose ne tik autorės tekstai, bet ir piešiniai, miniatiūros, iškarpos, fotografijos. Menininkės išmonė, pagavus žvilgsnis, puikiai įvaldyta grafikos technika, fiksuojanti kasdienybę ir supančią aplinką, pavertė tuos dienoraščius autentiška jos gyvenimo istorija. Taip pat išsaugotas nemenkas pluoštas laiškų, kuriuos Gražinai rašė bičiuliai bei artimieji. Jie mažai kam žinomi ir reto matyti, tarsi ilgai brandinti „sekretai“, netikėtai ištraukti dienos švieson atsiveriantys įdomiu prieš bemaž pusę amžiaus vykusio gyvenimo rakursu, ar kaip ilgai rūsyje laikytas geras vynas, ne tik suteikiantis naujų poskonių bei spalvų dailininkės asmenybei, bet ir leidžiantis žvilgtelėti į jos bičiulių ar kolegų kūrybos užkulisius. Taigi, kai kurias „sekretų“ detales patikiu Gražinos mėgto žurnalo „Nemunas“ puslapiams. Priešingai nei kiemo berniūkščiai, negailestingai išardydavę tai, ką rado, norėčiau priartėti prie jų ne destruktyviu skrodžiančiu judesiu, o tykiai, su atida, stengdamasi įsiklausyti į meno pasaulio asmenybių autentiškus liudijimus, pasiekusius mus iš laiškų, piešinių ir dienoraščių.

„Sekretas“, nuo kurio nubrauksime dulkes, siekia maždaug 1973-iuosius. Tuo metu G. Didelytė jau buvo praturtinusi Lietuvos grafiką savo išpuoselėta oforto technika, lyrine-filosofine pasaulėjauta, o įtaigi jos kūryba – spėjusi pelnyti tarptautinių apdovanojimų užsienyje, kai užsimezgė kolegiška ir nuoširdi draugystė su Stasiu Eidrigevičiumi. Jaunas autorius buvo neseniai baigęs Vilniaus dailės institutą, tačiau jau spėjęs savo grafikos darbais įsitvirtinti meno pasaulyje. Matyt, Gražinos ir Stasio keliai susikryžiavo tarptautinėje ekslibrisų bienalėje Malborke (Lenkija), kur jų ekslibrisai buvo pastebėti, įvertinti ir apdovanoti garbės medaliais. G. Didelytė atsimena: „Su Stasiu Eidrigevičium susipažinome labai savotiškai, parodoje, vieno darbo stiklo atšvaite pažinę vienas kitą iš nuotraukų.“ Šilta menininkų bičiulystė, dalijantis džiaugsmais ir bėdomis, tęsėsi ilgus metus – juos jungė bendra pasaulėjauta, draugai ir, žinoma, besąlygiškas atsidavimas savo pašaukimui bei išskirtinis darbštumas. „Mus sieja savotiška draugystė, ypač sustiprėjusi susirašinėjant, kai jis, tik baigęs Dailės institutą, buvo paimtas į armiją Kaliningrade“, – pasakoja grafikė savo užrašuose. Privalomoji karinė tarnyba sovietų armijoje buvo neišvengiama – Stasys minėtąją pareigą atliko 1974–1975 metais. Jo laiškai Gražinai išliko gal ir ne visi, bet daugelis tikrai išsaugoti. Dabar juos skaityti, prisimenant sovietinės okupacijos foną, be galo įdomu. Bičiulių susirašinėjimas nuoširdus, atviras ir, kaip dera tikriems menininkams, prisodrintas nemažos kūrybiškumo dozės – bemaž visi laiškai iliustruoti piešiniais, su šmaikščiais eilėraštukais. Tiesa, jautrios sielos S. Eidrigevičiui ištverti kareivinėse greičiausiai nebuvo lengva. Pats grafikas šį gyvenimo tarpsnį ir tuomet gimusius kūrinius pavadino „Žmogus už tvoros“. Jis prisimena: „<…> kai buvau paimtas į sovietinę armiją, atsidūręs už aukštos tvoros tarp keturių sienų, pajutau, kad mano pasaulis – tai metafora. Greitai pasislėpiau savo nutapytų pasakų karalystėje.“ G. Didelytė, apdovanota empatija bei atjauta, sugebėjo suprasti bičiulio nuotaikas, nes ir jos jaunystės metai nebuvo vien rasotomis rožėmis kloti: dar studentaudama kurį laiką nelegaliai gyveno pas draugę universiteto bendrabutyje, gulėjo vienoje lovoje ir slėpdavosi po ja, kai tikrindavo komendantas, o kur dar nesėkminga santuoka…

Gražinos laiškai ribotoje erdvėje atsidūrusiam ir tėvynės ilgesio apimtam Stasiui buvo savotiškas atgarsis to, kas tuo metu dėjosi Lietuvoje bei meno pasaulyje. Grafikė stengėsi aprašyti čia vykusias ir aplankytas parodas, įvairias bienales. Nepamiršdavo paminėti ir menininkų iliustracijas spausdinusių žurnalų, tarp jų ir „Nemuno“ (netgi buvo sukūrusi jo emblemą). S. Eidrigevičius prašydavo išsaugoti tuos numerius, o visus atsiųstus leidinius laikė svarbiu saitu su Lietuvos kultūriniu gyvenimu; juk jie, grafiko žodžiais tariant, „čia visai kitaip žiūrisi“, buvo tarsi ,,siūlai su svietu“. Jaunasis kareivis taip pat laukdavo atsiliepimų apie grafikos bienales ir katalogų, nes norėjo nuolat jausti meno pasaulio pulsą. Tiesa, Stasio pieštukai sovietinėje armijoje irgi nedulkėjo stalčiuje – jis piešė ne tik įvairius plakatus bei užrašus, kurių reikėjo viršininkams, bet ir, atradęs miniatiūrinio formato žavesį, bloknotėliuose kaupė eskizus būsimiems grafikos darbams. Pasiekdavo Stasį ir Gražinos siuntinėliai su guašu, teptukais, akvarele, kad viršininkams nematant, paslapčia galėtų tapyti savąsias miniatiūras. Gavęs juos, stebėdavosi nepaprasta draugės nuojauta, nes paketuose rasdavo tai, ko labiausiai stokodavo, ką mėgo; kartais Stasiui net atrodydavo, kad gautasis siuntinėlis sudėtas jo paties. Tada laiške klausdavo: „Iš kur žinojai, kad man reikia tokios akvarelės, iš kur žinojai, kad man beveik kasdien skauda galvą, kai galvoju nežmoniškai daug – kad noriu pamatyt savus. Iš kur žinojai, kad man labai patinka Vermeris. Su kokia šiluma ir betarpiškumu viskas sudėta, stebuklingai, įvairiai. Aišku, man teptukai per geri, per daug gražūs. Atrodo, kad su jais negalima dirbti, o padaryti pasižiūrėjimui.“

Stasio laiškai bičiulę Lietuvoje pasiekdavo su jautriais ir, kaip visuomet, fantazijos nestokojančiais, preciziškais vienos linijos piešiniais. Grafikas nedaugžodžiaudavo – dažnai tekstas būdavo maksimaliai taupus, tačiau kiek daug pasakydavo jo autentiško braižo piešinukai… Nesvarbu, jog kartais jie būdavo brūkštelėti tiesiog ant paprasto popieriaus skiaučių, kurias dailininkas išpjaudavo iš patiesto ant stalo lapo. Tuose atsiųstuose beveik vyniojamojo popieriaus lakštuose – padrikos kompozicijos. Vienur siužetai aiškūs ir atpažįstami, kitur paslaptingi, intriguojantys, taip ir gundantys iššifruoti metaforiškus autoriaus naratyvus. Juose galima įžvelgti ir paties Stasio plikai skustą galvą, ir G. Didelytę, ir net aktorę Rūtą Staliliūnaitę, atliekančią Barboros Radvilaitės vaidmenį… Kartais užuominos primena pasąmonės padiktuotus motyvus, tarsi netyčia išnyrančius iš seniai pamirštų vaikystės laikų. „Kai galvoje pinasi visas pasaulis, tai ranka ant stalo paišo visokias emocijas“, – rašė Gražinai apie savo piešinukus menininkas. Šie, kaip autentiškos ištartys, liudijo armijoje patirtų išgyvenimų gylį ar ilgesį geriau nei parašyti žodžiai. Štai viename laiške Stasys pasakoja, kaip sykį juos su dujokaukėm išvedė į mišką. „Ten pailsėjom – žolėj pagulėjom – fain. Paskui vėl grįžom už tvoros – čia.“ Lakoniškai nusakyta situacija tarsi niekuo neypatinga, tačiau nupieštas žmogus su dujokauke, „kvėpuojantis“ iš dėžutės sklindančiu Lietuvos „oru“, puikiai perteikia tėvynės ilgesio beribiškumą… Vėliau šią kompoziciją menininkas panaudojo kurdamas ekslibrisą dailininkui Aloyzui Stasiulevičiui.